Daugėja to, ko jau pakelti negaliu.
Dangaus nepakeliu.
Puntuko akmenėlis spaudžia.
(O būdavo it plunksna juo žaidžiau).
Nepakeliu kelių, kuriais ėjau.
Net knygos tos, kurią žadėjau parašyti.
Nepakeliu!..
Nepakeliu!..
Net rankos krenta, pirštais ištiestais
Susmigdamos giliai į žemę.
Gal ieško plūgo? Gal sėjos
Iš sėtuvės ir rankų saujų?
O gal, neradus žodžiuose prasmės,
Skausmingai verčia atsidusti
Tas mano AŠ
Nuslydęs pakraščiu giesmės –
Eilėraščių tiek daug,
O kuriančių – nė vieno...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sniega
Sukurta: 2007-03-06 09:46:38
Na pabaiga tai labai jau taikli.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-05 23:34:55
Prasminga ir stipri kūrinio pabaiga.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-03-05 20:38:45
Pelėda,
Vien šis eilėraštis kaip jūra--
Ne, ji nesako niekad - pavargau...
O kartais baltas šerkšnas širdį duria,
Kad gimtų Jūra Ši, Šviesus Žmogau...
Anonimas
Sukurta: 2007-03-05 16:02:26
am, Jūs nugaros nepasitempkit,
oi kiek daug aplink sunkumo, gal
geriau kelkit ką galit, o ko negalit
tai jau paglabos prašykit, padėsiančių
tikrai atsiras :P
tekstas tai toks ekspromtinis man pasirodė,
kaip apmąstymų. :)
savitai
Anonimas
Sukurta: 2007-03-05 13:43:51
skaudus prasmės nebuvimo suvokimas. o gal tik prasmės sunkumo suvokimas.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-03-05 09:17:36
Sunku, kai apima tokia būsena. Bet tai ne kūno nuovargis. O kodėl pavargsta siela?..
Labiausiai įstrigo paskutinės dvi eilutės:
Eilėraščių tiek daug,
O kuriančių - nei vieno...