Daugėja to, ko jau pakelti negaliu.
Dangaus nepakeliu.
Puntuko akmenėlis spaudžia.
(O būdavo it plunksna juo žaidžiau).
Nepakeliu kelių, kuriais ėjau.
Net knygos tos, kurią žadėjau parašyti.

Nepakeliu!..
Nepakeliu!..

Net rankos krenta, pirštais ištiestais
Susmigdamos giliai į žemę.
Gal ieško plūgo? Gal sėjos
Iš sėtuvės ir rankų saujų?
O gal, neradus žodžiuose prasmės,
Skausmingai verčia atsidusti
Tas mano AŠ
Nuslydęs pakraščiu giesmės –
Eilėraščių tiek daug,
O kuriančių – nė vieno...