Paryžiai nuo manęs toli.
Ir okeanų perplaukt negalėsiu.
Bet kiek gebėsiu –
visuomet padėsiu
Gyvent gražiausiom viltimis.
Aš neišmokau neapkęsti mintimis,
Tik jau širdies pritrūksta,
kad visus mylėčiau.
O tu lig šiol vienintelė esi,
Dalgelis plieno ašmenim –
Saulėkylas juo ant peties nešiojau
Ir nežinojau,
Kad tave nešu.
Pasiimu už rankų ir tyliu –
Kažkur toli dar skambteli
Plakimas plieno...
Dalgeli, pailsėk - - -
Dangus ateina vieškeliais iš rankų Dievo,
Atsiminimais gieda paukščiai.
Pabūkime, kol taip gražu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-02-26 23:46:44
...kūrinys pilnas šviesos ir meilės ŽEMEI ...meilės pakylėtos iki dangaus...gražus prasmingas eilėraštis...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-02-26 10:41:13
"Saulėkylas juo ant pečių nešiojau..." : -)) Šis Jūsų eilėraštis sujaudino ir sušildė, nes atspindi tikro gyvenimo vaizdinius ir nuotaikas. Ačiū!
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2007-02-26 09:16:40
nurims krūtinė pamažu,
į pilką kasdienybės pievą
akis rasotas vėl atversiu baugščiai
Vartotojas (-a): pagulbis
Sukurta: 2007-02-26 07:44:58
Pabūkime...