Paryžiai nuo manęs toli.
Ir okeanų perplaukt negalėsiu.
Bet kiek gebėsiu –
                 visuomet padėsiu
Gyvent gražiausiom viltimis.

Aš neišmokau neapkęsti mintimis,
Tik jau širdies pritrūksta,
                          kad visus mylėčiau.
O tu lig šiol vienintelė esi,
Dalgelis plieno ašmenim –
Saulėkylas juo ant peties nešiojau
Ir nežinojau,
Kad tave nešu.

Pasiimu už rankų ir tyliu –
Kažkur toli dar skambteli
Plakimas plieno...
Dalgeli, pailsėk - - -
Dangus ateina vieškeliais iš rankų Dievo,
Atsiminimais gieda paukščiai.
Pabūkime, kol taip gražu...