Sniego kelias į kerintį rytdienos rojų
Toks šviesus, gal kažkiek paslaptingas.
Tartum prakaitas šiltas laimingo artojo –
Kiek baugus, o kažkiek ir žavingas.
Jis vis driekias balta ir šalta visuma,
Jis toks šaltas, nors širdį jis šildo.
Jis negali kalbėt, nes šaltoji žiema
Balsą jo tartum verkiančio vaiko nutildo.
Driekias kelias sniegynais, ledais,
O kalvoj kiek pasukęs sustoja.
Iš dangaus ima krist gabalėliais baltais,
Naujas sniegas vėl kelią užkloja.
Vis dar sninga, nors sniego jau daug,
To puraus ir visiems išdalinto.
Nesimato kaimynų, išėjusių lauk,
Nesimato takelio, dar vakar išminto...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-02-25 19:42:53
Su žiemuže, Irma...gražus Tavo sniegas...
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-02-25 13:53:31
gerai...
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-02-25 11:16:33
Labai gražiai aprašytas kelias ir pabaiga tiesiog už širdies ima. Gražu...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2007-02-25 08:39:05
Gerai, Irma.
Ir jokių paglostymų mano žodžiuose nėra.
Gerai, ir basta. Ir...
"Vis dar sninga, nors sniego jau daug"..
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-02-25 08:25:45
Sužavėtas, eilėraščio subtilumu, skambesiu ir nuotaika...
Kadangi padėjai daugtaškį, tikiu kad pabaiga turėjo būti :
Nesimato takelio, Tavo vakar išminto ...
Buvai tu atėjęs kartu su sniegu
Sušildei jausmus, įšąlai atminty.
O tas nuostabus sniegas primins
kelią vedantį link - rojaus žemėj...
Jei manote, kad toks komentaras nekorektiškas autoriaus atžvilgiu, prašau perspėti ir nerašysiu :)