Sniego kelias į kerintį rytdienos rojų
Toks šviesus, gal kažkiek paslaptingas.
Tartum prakaitas šiltas laimingo artojo –
Kiek baugus, o kažkiek ir žavingas.

Jis vis driekias balta ir šalta visuma,
Jis toks šaltas, nors širdį jis šildo.
Jis negali kalbėt, nes šaltoji žiema
Balsą jo tartum verkiančio vaiko nutildo.

Driekias kelias sniegynais, ledais,
O kalvoj kiek pasukęs sustoja.
Iš dangaus ima krist gabalėliais baltais,
Naujas sniegas vėl kelią užkloja.

Vis dar sninga, nors sniego jau daug,
To puraus ir visiems išdalinto.
Nesimato kaimynų, išėjusių lauk,
Nesimato takelio, dar vakar išminto...