Kada rašau, tikiu – skaitys!
Ir pamanau – supras mane.
Te šneka, džiaugias sakinys,
Išauklėtas baltų dvasia.
Tų vieškelių dabar tiek daug –
Daugiau išeina, negu grįžta.
Ir aš išeisiu – lauk, nelauk,
Tik nemanyk, kad į jaunystę.
Dievulis žino, kaip ten bus –
Galbūt akmenėliu pavirsiu.
O gal toks mielas ir gražus
Gyvensiu atminimais Šklėrių.
O kai rašau, tikiu – skaitys!
Kuštukas būsiu kiekvienam.
Bet ar nemiršta sakinys
Net ir eilėraštyj manam?
Vilnius
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-02-26 10:32:58
nemiršta.
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-02-24 20:21:45
rimtas...
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-02-24 17:05:43
Tas kuštukas keistokai skamba. O gal tai nuo tarmiško žodžio "kušinti" (liesti, imti)? O kūrinys tikrai vykęs ir svarbiausia - gyvas. Jis sudomino.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-02-24 01:07:00
Skaitė ,skaito ir skaitys, o kaip kitaip,jei kalba Širdis į Širdį...Net į mano sapnus atskrenda Pelėda...ir gerai,kad Jo visur pilna...