Aš tylėsiu kaip kapas,
Kaip nukritęs ąžuolo lapas.
Aš nieko neregėsiu.
Aš niekur nebeskubėsiu.
Aš niekas nebūsiu
Ir taip gyvensiu, kol pražūsiu...

Nes bijau įskaudint savus,
Sutrypti tėvynės laukus,
Bijau aš žmogum būti
Geriau kaip medžiui supūti.
Geriau jau mirti, negu gyventi
Geriau net  nerusenti...

Bijau pražudyti draugus,
Nes mano kelias nesaugus.
Man kartą jau taip atsitiko –
Mano draugo nebeliko.
O dėl viso to buvau aš kaltas,
O paskui likau kaip sniegas baltas.

Dabar bijau ištart žodį „myliu“,
Todėl kaip kapas tyliu.
Nenoriu aš, kad kiti raudotų,
Nes jų artimasis nebekvėpuotų...

Nenoriu, kad lopšį supdama
Juodai apsirengus ir verkdama
Mama gailėtų savo sūnelio
Dabar kaip mirusio vaikelio.

Nenoriu, kad kiti kentėtų,
Tad sučiaupiu lūpas, kad jos nekalbėtų...