1 skyrius
Rytas. Kelios pradžios
Kovo devintosios rytmetys neatrodė gerą žadantis. Per aštuntos valandos žinias sinoptikai pažadėjo prastą orą ir netgi pūgą. Už lango šaltis šiek tiek atslūgo, o vėjas, tarytum kaupdamas naujas jėgas audrai, ramiai judino nuogas medžių šakas. Iš šalies žiūrint visai neatrodė, kad oras staiga pasikeistų.
Dar nesimatė praeivių, skubančių į neseniai atvėrusią duris Gudauskų parduotuvę. Tylos nesudrumstė ir šiokiadieniais skubantys į mažą mokyklėlę mokiniai. Ramuma dar gyveno savo minutes, kol ją neperplėšė kažkur, gal Tautvydų sodyboje, užplerpęs ir dūmais apsigaubęs traktorius.
Ernestas Mikulskis žinojo, kad Rapolas Tautvydas jau kelintą dieną iš kažin kur vežasi sau malkas. Prie tvarto susikaupė solidi krūva alksninių rąstų. Pažvelgęs pro prasmauktą užuolaidą Ernestas pamatė kaip kaimynas prie traktoriaus prikabina rūdžių išėsdintą priekabą.
Rytmetinį vaizdą pagyvino ir netikėtai kelyje išniręs raudonas miestelio seniūno „Pasatas“, kuris dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė.
Paskui viskas nuščiuvo. Į akis tvoskė akinančiai geltona šviesa, kuri po kelių sekundžių išblėso ir nusirito dangumi tolyn į vakarus. Po šio netikėto ir staigaus reiškinio Ernestas Mikulskis nebegirdėjo traktoriaus burzgesio. Nutilo netgi virtuvėje grojęs radijas. Mikulskio žmona Aistė, matyt pabaidyta netikėto reginio, skubiai atskuodė iš kiemo į trobos vidų. Jos veide spindėjo ir nuostaba, ir išgastis.
- Kas tau įgėlė? - pasidomėjo vyras.
Mikulskis ne mažiau nustebęs įsispitrijo į Aistę. Jo žvilgsnis išdavė jį kankinantį nerimą .
- Matei tą akinančią šviesą?
- Iš karto pastebėjau, todėl ir parbėgau čia.
Paskui ji nutilo. Moteris norėjo kažką pasakyti, bet, matyt, neužteko tam drąsos ir oro.
Ernestas pastebėjo, kad jo žmona jaučiasi prastai. Jos veidas atrodė pabalęs, o akys spindėjo kaip ligonio. Iš burnos nutįso seilės, o ji pati beregint silpo.
- Aiste, kaip jautiesi?
- Pakenčiamai, tik labai pykina. Atrodo, kad skrandis sustreikavo...
- Vaistinėlėje yra aktyviosios anglies. - garsiai mintijo Ernestas, - Gal padės. Įtariu, kad būsi apsinuodijusi.
Paliesdamas žmonos ranką pasidomėjo:
- Ką širyt valgei?
Vyras gerokai nerimavo, kai suprato, kad Aistei rimta problema, todėl net nelaukdamas, kol ji pati nueis susirasti vaistų, nuskubėjo prie spintelės, kurioje buvo sudėti medikamentai.
Ištraukęs lakštą ieškomų tablečių, jis pripylė stiklinę šulinio vandens. Tačiau, kol visa tai darė, žmona susmuko ant grindų. Ernestas paleido indą iš rankų. Stiklas pažiro šukėmis, o vanduo išsitaškė ant aslos. Mikulskis nedelsdamas pasilenkė gaivinti moters. Iš pradžių patikrino pulsą. Paskui moterį paėmė ant rankų ir skubomis nunešė į svetainę ant sofos.
Tačiau jau tą akimirką Ernestas suvokė, kad Aistei nepaprastai blogai. Patikrinęs kaip ji jaučiasi, suprato, kad josios širdies tvinksniai pastebimai retėja. Regis, moteris prarado sąmonę, nors neseniai dar kalbėjo. Jis pagalvojo, kad viskas ko gero kažkuo susiję su reiškiniu, matytu pro langą...
Pats Mikulskis jautėsi gerai. Jo nepykino ir skrandis nestreikavo. Tik staiga tą akimirką jį užplūdo netikėtas mieguistumas. Nebekontroliuodamas savęs, Ernestas susmuko ant išskleistos sofos greta savo žmonos. Jo akis užtemdė tirštas miego tušas...
***
Tą šeštadienio rytą manę pažadino sunerimęs Saulius. Vos praplėšęs akis pastebėjau ašarotą brolio žvilgsnį. Nesupratau ko jis taip susirūpinęs, todėl vos tik pakirdęs pasidomėjau:
- Gal gali pasakyti kas tau atsitiko?
Jau tikėjausi, kad Saulius išspaus kažką panašaus - \"Iš pradžų kelkis, nusiprausk ir pasiruošk... \"
Supratau, kad jis neketina papasakoti tiesos. Kokios tiesos? Tas retorinis klausimas man nedavė ramybės. Tačiau, neturėdamas jokio realaus atsako, nusprendžiau pats viską išsiaiškinti. Vis dėlto vyliausi, kad viskas anksčiau ar vėliau paaiškės.
Tiesos nesužinojau tol, kol neįvykdžiau brolio prašymo.
- Tai kas gi įvyko? Kodėl viską slepi? Ar vėl ką nors iškrėtei?
Tų klausimų būta kur kas daugiau, tačiau nuo jų susilaikiau, po to, kai pastebėjau kokiu žvilgsniu į mane pažvelgė Saulius. Ir vis dėlto, jis labai ilgai tylėjo. Nieko kito man neliko – tik įsiklausyti į rytmečio garsus. Nustebau supratęs, kad yra neįtikėtinai tylu. Nebeūžė netoliese esanti Kranausko lentpjūvė. Tylos netrikdė ir joks traktorius, ar pargrįžėlis paukštis. Pro atidengtą langą švietė skaisti saulė. Tik tiek galėjau pasakyti apie kovo devintosios pradžią...
Atsigęžęs į brolį, net ir nesulaukdamas atsakymų, pasidomėjau kiek valandų. Nustebau išgirdęs, kad jau pusė devintos. Po to jis paaiškino, kad namie nėra tėvų, nors dar vakar žadėjo niekur nevažiuoti, juolab, kad seniai laukė atvykstančių svečių, kurie ketino apasilankyti apie aštuntą. Tačiau nei tėvų, nei viešnių niekur nesimatė.
Motinos ir tėvo nebūta nei tvarte, nei kur kitur kieme. Saulius aiškino, kad buvo nubėgęs pas kaimyną Viskontą, tačiau jų namuose taipogi rado mirtiną tylą ir tuštumą. Šiaip jau agresyvokas jų buldogas keistai tylėjo, nekišo snukio iš didelės skarda kaustytos būdos. Mano klasioko Rolio šiuose netikėtai apleistuose namuose irgi nebuvo.
Kapų tyla egzistavo ir kitur. Keisčiausia, kad niekur nesimatė jokio paukščio, nors netoliese būta senų medžių su varnalizdžiais. Net žiemą čia dažnai nerimo varnos, kurios keldavo pasiutusį triukšmą. Dabar ir pats išlindęs iš namų pastebėjau tą skirtumą apie kurį sunerimęs užsiminė Saulius. Iš jo sužinojau, kad per tą laiką, kol dar miegojau, spėjo nubėgti iki krautuvėlės, tikėdamasis ten rasti nors mamą. Bet prekyvietė buvo uždara, nors paprastai ji dirbdavo nuo aštuonių. Ir niekada vėliau....
Kaime iš tikrųjų nebūta nė gyvos dvasios. Aš, nuėjęs į tvartą nepastebėjau nei vištų nei karvių. Žengęs į buliaus aptvarą pastarajį irgi radau tuščią. Tik kiaulių garde aptikau negyvą kuilį. Palietus jo kūnas dar buvo šiltas. Matyt ta mįslinga nelaimė įvyko neseniai. Tikriausiai prieš aštuonias...
Išėjęs iš tvarto, nelaukdamas kol iš trobos išeis brolis, slidžiu keliuku nubėgau pas savo klasioką Raimį. Bet Mockų kiemas iškalbingai pasitiko tyla.
Sugrįžęs pas brolį, nelaukdamas papasakojau jam ką matęs. Tiesą pasakius, nulėkęs į kaiminystėje gyvenančio draugo namus pastebėjau ir daugiau keistų dalykų. Praeidamas kaimynų verandą, atkreipiau dėmesį į iškritusius stiklus, kurie buvo susmigę į pusnį. Langų rėmų verandoje nebuvo. Sniege aptikau keistus susilydžiusio aliuminio skardos pėdsakus.
Tuo tarpu anksčiau ausyse spengusi tyla man nebeatrodė tokia mirtina kaip kad anksčiau. Ją trikdė keistas elektros išlydžius primenantis garsas, sklindąs iš lauko. Atidžiau įsiklausęs suvokiau, kad tą nežymų triukšmą skleidžia sode augantys medžiai. Tą keistenybę pastebėjau tik grįžęs į namus, kur kieme radau leisgyvį Regsį į kurį tiesiog mano akyse nuo medžio šakos trenkė akinantis violetinis žaibas.
Nebebuvo linksma ir įdomu. Pirmą kartą pajutęs visur tykantį pavojų, suskubau į namo vidų. Virtuvėje prie radijo aparato krapštėsi Saulius, kuris nesusilaikė nesusikeikęs.
- Negroja....
- Nori pasakyti, kad radijas sugedęs? – nustebusiu balsu paklausiau, nors viduje, mintyse, nejaučiau jokios nuostabos ypač po to, kai lauke pastebėjau tokius keistus reiškinius, kurių niekad neteko regėti. Bet apie juos kol kas nesiruošiau jaunesniam broliui pasakot.
Po akimirkos, kitos abiems buvo aišku, kad radijo aparatas geriausiu atveju gali skleisti tik tylą. Tas pats, buvo aišku, nutiko ir televizoriui. Gerokai pasikankinus neišvydome jokios programos.
Mums abiems bevargstant su ta aparatūra iš kiemo pasigirdo čaižus trenksmas, priminęs naujametinės petardos sukeltą triukšmą. Ir man, ir broliui nebeatrodė jauku, tačiau buvo smalsu pamatyti kas gi skleidžia šį triukšmą. Aš atsargiai patraukiau į šalį virtuvės užuolaidą ir akies krašteliu pastebėjau, kad negyvo mūsų Regsio senoje vietoje jau nebėra. Pakėlęs akis pastebėjau, kad vargšas kabo aukštai prilipęs prie elektros laidų, kabančių tarp namo ir daržinės galo. Dabar ir brolis pastebėjo neryškius išlydžius skelidžiančius sodo medžius. Patys vaismedžiai nebeatrodė kaip seniau. Šakos ir kamienai pasidarė pilki ir nebeatrodė gyvi ir nepavojingi...
Aš spėjau sudrausminti Saulių, kad niekur be mano žinios neitų, nors buvo aišku, kad jis vienas pats neskubės. Tiesiog mano akyse jo drąsa užgęso. Buvo akivaizdu, kad mums abiems teks įveikti visus nežinomus pavojus, kurių kilmės niekaip negalėjom paaiškinti.
Labiausiai mane ir brolį neramino tėvų nebuvimas. Vaikiška drąsa, net nespėjusi įsiplieksti, greitai išgaravo. Dabar į mus žvelgė pavojinga nežinia.
Ką darysim toliau?
Į klausimą aiškiai atsakyti negalėjome nė vienas, bet į priekį žengti išdrįsau pirmas.
- Kur žadi eiti? – netvirtai pasidomėjo brolis.
- Eisime kartu, – paaiškinau. – Tik šiltai apsirenk.
Brolis nieko nebeištarė, tik paklausė mano patarimo. Ploną striukę pakeitė ta, kurią dar pernai padovanojo dėdė iš Panevėžio. Po to apsiavė guminius batus ir apsivyniojo melsvą šalį. Kai jis apsirengė aš įspėjau:
- Keliausim kuo toliau nuo medžių. Ir būk atsargus – nesiartink prie elektros laidų. Juk pats matei...
Jis suprato mano žodžius, nes savo akimis matė, kas nutiko šuniui, nors ir nebegyvam...
Bus tęsinys
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-01-30 22:41:07
Tratatatata...
Dearni, stabdyk arklius. Iš pirmo karto net prašokau akimis tą vietą su akinama šviesa, tad keistenybės tol atrodė nelogiškos, kol neperskaičiau dar kartą. Fui, visgi logiška, tik kablių daug. Kaip detektyve. Matai, kai aprašinėji detektyvą, "keistenybėms" reikia skirti dėmesio, nes jos turi ne tik įtikinti skaitytoją, bet ir priversti jį kurti galimus atsakymų variantus. Pas tave to nesijaučia. Perskaičiau, tada abejingai pagalvojau apie dar vieną ateivių rūšį - nesvarbu, iš kur. Ir tai dėl to, kad patingėjai įtikinti.
Galimybė - perrašyk geriau (papildyk, kur kažko trūksta) ir įdėsiu iš naujo. Žinau, kad sugebi geriau, tik nereikia tingėti :)
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2007-01-30 20:07:35
idėja ne nauja, bet žiūrėsime kas bus kitoje dalyje. patarčiau autoriui, prieš dedant kūrinį atidžiau perskaityti, nes klaidos bado akis.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-01-29 21:06:34
Viskas tvarkoje. O knygą BHAGAVAD-GITA turiu. Išsitraukiau iš lentynos ir supratau, kad komentaras gali būti neriboto ilgio. Atsiprašau už tokį neįžvalgų savo teiginį.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-01-29 17:56:30
Esu tiesiog priblokštas tokio neregėtai išsamaus, įvairiapusio ir, neslepiu, naudingo komentaro su aiškiais ir nedviprasmiškais pasiūlymais kaip iš esmės keisti nevykusiai sukurtus būsimo romano fragmentus. Kadaise lygiai tą patį kūrinio fragmentą buvau patalpinęs vienoje literatūrinėje svetainėje. Tačiau jis buvo ištrintas vos po kelių valandų. Tuomet sulaukiau kelių šykščių komentarų, kuriuose nebuvo konstruktyvių pasiūlymų ir išsamios analizės, o kritika pasitaikė abstrakti - duota suprasti: "grafomanija". Po ištrynimo fakto nebaigtą kūrinį užmečiau į kertę ir ilgokai nieko po to nerašiau, o spėtą išgelbėtį dalį buvau patalpinės į asmeninį dienoraštį. Vakar aptikęs šį rašinį, gana skubotai dalimis perkėliau į čia.
Esu be galo dėkingas illi už nežmonišką kantrybę skaitant pastarąjį ne itin atidžiai ir brandžiai nušlifuotą tekstą, o ypač už didvyriškų pastangų pareikalavusį bene už patį mano rašinį ilgesnį darbą, kuris jau į paprasto komentaro rėmus visiškai netelpa.
Taip pat esu dėkingas ir už Kaimyno taip pat netrumpą ir išsamų laišką , kuriame ekūrybietis detaliai išdėstė savo pastebėjimus, pasiūlymus ir pateiktus sprendimus kaip keisti įvairius "Kaip sapne" pastebėtus trūkumus. Šiems žmonėms lieku skolingas ir tikrai neįsivaizduoju kaip reiks atsidėkoti...
Perskaitęs šiuos laiškus - komentarus aš nusprendžiau daryti priešingai . Kūrinį tęsiu toliau, ir pirmąjį gabalą taipogi redaguosiu, o vėlesni skyriai bus rašomi tik atsižvelgus į illi bei Kaimyno laiškų turinį.
Dar kartą ačiū jums abiems. Laukite sekančios "Kaip sapne" dalies...