1 skyrius
Rytas. Kelios pradžios

Kovo devintosios rytmetys neatrodė gerą žadantis. Per aštuntos valandos žinias sinoptikai pažadėjo prastą orą ir netgi pūgą. Už lango  šaltis šiek tiek atslūgo, o vėjas, tarytum kaupdamas naujas jėgas audrai, ramiai judino nuogas medžių šakas. Iš šalies žiūrint visai neatrodė, kad oras staiga pasikeistų.
Dar nesimatė praeivių, skubančių į neseniai atvėrusią duris Gudauskų parduotuvę. Tylos nesudrumstė ir šiokiadieniais skubantys į mažą mokyklėlę mokiniai. Ramuma dar gyveno savo minutes, kol ją neperplėšė kažkur, gal Tautvydų sodyboje, užplerpęs ir dūmais apsigaubęs traktorius.
Ernestas Mikulskis žinojo, kad Rapolas Tautvydas jau kelintą dieną iš kažin kur vežasi sau malkas. Prie tvarto susikaupė solidi krūva alksninių rąstų. Pažvelgęs pro prasmauktą užuolaidą Ernestas pamatė kaip kaimynas prie traktoriaus prikabina rūdžių išėsdintą priekabą.
Rytmetinį vaizdą  pagyvino ir netikėtai kelyje išniręs raudonas miestelio seniūno „Pasatas“, kuris dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė.
Paskui viskas nuščiuvo. Į akis tvoskė akinančiai geltona šviesa, kuri po kelių sekundžių išblėso ir nusirito dangumi tolyn į vakarus. Po šio netikėto ir staigaus reiškinio Ernestas Mikulskis nebegirdėjo traktoriaus burzgesio. Nutilo netgi virtuvėje grojęs radijas. Mikulskio žmona Aistė, matyt pabaidyta netikėto reginio, skubiai atskuodė iš kiemo į trobos vidų. Jos veide spindėjo ir nuostaba, ir išgastis.
- Kas tau įgėlė? - pasidomėjo vyras.
Mikulskis  ne mažiau nustebęs įsispitrijo į Aistę. Jo žvilgsnis išdavė jį kankinantį nerimą .
- Matei tą akinančią šviesą?
- Iš karto pastebėjau, todėl ir parbėgau čia.
Paskui ji nutilo. Moteris norėjo kažką pasakyti, bet, matyt, neužteko tam drąsos ir oro.
Ernestas  pastebėjo, kad jo žmona jaučiasi prastai. Jos veidas atrodė pabalęs, o akys spindėjo kaip  ligonio. Iš burnos nutįso seilės, o ji pati beregint silpo.
- Aiste, kaip jautiesi?
- Pakenčiamai, tik labai pykina. Atrodo, kad skrandis sustreikavo...
- Vaistinėlėje yra aktyviosios anglies. - garsiai mintijo Ernestas, - Gal padės. Įtariu, kad būsi apsinuodijusi.
Paliesdamas žmonos  ranką  pasidomėjo:
- Ką širyt valgei?
Vyras gerokai nerimavo, kai suprato, kad Aistei rimta problema, todėl net nelaukdamas,  kol ji pati nueis susirasti vaistų, nuskubėjo prie spintelės, kurioje buvo sudėti medikamentai.
Ištraukęs lakštą ieškomų tablečių, jis pripylė stiklinę šulinio vandens. Tačiau, kol visa tai darė, žmona susmuko ant grindų. Ernestas paleido indą iš rankų. Stiklas pažiro šukėmis, o vanduo išsitaškė ant aslos. Mikulskis nedelsdamas pasilenkė gaivinti moters. Iš pradžių patikrino pulsą. Paskui  moterį paėmė ant rankų ir skubomis nunešė į  svetainę ant sofos.
Tačiau jau tą akimirką Ernestas suvokė, kad  Aistei nepaprastai blogai. Patikrinęs kaip ji  jaučiasi, suprato, kad josios širdies tvinksniai pastebimai retėja. Regis, moteris prarado sąmonę, nors neseniai  dar kalbėjo. Jis pagalvojo, kad viskas ko gero kažkuo susiję su reiškiniu, matytu pro langą...
Pats Mikulskis jautėsi gerai. Jo  nepykino ir skrandis nestreikavo. Tik staiga tą akimirką jį užplūdo netikėtas mieguistumas. Nebekontroliuodamas savęs, Ernestas susmuko ant išskleistos sofos greta savo žmonos. Jo akis užtemdė tirštas miego tušas...

***

Tą šeštadienio rytą manę pažadino sunerimęs Saulius. Vos praplėšęs akis pastebėjau ašarotą brolio žvilgsnį. Nesupratau ko jis taip susirūpinęs, todėl vos tik pakirdęs pasidomėjau:
- Gal gali pasakyti kas tau atsitiko?
Jau tikėjausi, kad Saulius išspaus kažką panašaus - \"Iš pradžų kelkis, nusiprausk ir pasiruošk... \"
Supratau, kad  jis neketina papasakoti tiesos. Kokios tiesos? Tas retorinis klausimas man  nedavė ramybės. Tačiau, neturėdamas jokio realaus atsako, nusprendžiau pats viską išsiaiškinti. Vis dėlto vyliausi, kad viskas anksčiau ar vėliau paaiškės.
Tiesos nesužinojau tol, kol neįvykdžiau brolio prašymo.
- Tai kas gi įvyko? Kodėl viską slepi? Ar vėl ką nors iškrėtei?
Tų klausimų būta kur kas daugiau, tačiau nuo jų susilaikiau, po to, kai  pastebėjau kokiu žvilgsniu į mane pažvelgė Saulius.  Ir vis dėlto, jis labai ilgai tylėjo. Nieko kito man neliko – tik įsiklausyti į rytmečio garsus. Nustebau supratęs, kad yra neįtikėtinai tylu. Nebeūžė netoliese esanti Kranausko lentpjūvė. Tylos netrikdė ir joks  traktorius, ar pargrįžėlis paukštis. Pro atidengtą langą švietė  skaisti saulė. Tik tiek galėjau pasakyti apie kovo devintosios pradžią...
Atsigęžęs į brolį, net ir nesulaukdamas atsakymų, pasidomėjau  kiek  valandų. Nustebau išgirdęs, kad  jau pusė devintos. Po to jis paaiškino, kad namie nėra tėvų, nors dar vakar žadėjo niekur nevažiuoti, juolab, kad seniai laukė atvykstančių svečių, kurie ketino apasilankyti apie aštuntą. Tačiau nei tėvų, nei  viešnių niekur nesimatė.
Motinos ir tėvo nebūta nei tvarte, nei kur kitur kieme.  Saulius aiškino, kad  buvo nubėgęs pas kaimyną Viskontą, tačiau jų namuose taipogi rado mirtiną tylą ir tuštumą. Šiaip jau agresyvokas jų buldogas keistai tylėjo, nekišo snukio iš didelės skarda kaustytos būdos. Mano klasioko Rolio šiuose netikėtai apleistuose namuose irgi nebuvo.
Kapų tyla egzistavo ir kitur. Keisčiausia, kad niekur nesimatė jokio paukščio, nors netoliese būta senų medžių su varnalizdžiais. Net žiemą čia dažnai nerimo varnos, kurios keldavo pasiutusį triukšmą. Dabar ir pats išlindęs iš  namų pastebėjau tą skirtumą apie kurį sunerimęs užsiminė Saulius. Iš jo sužinojau, kad  per tą laiką, kol dar miegojau, spėjo nubėgti  iki krautuvėlės, tikėdamasis  ten rasti nors mamą. Bet prekyvietė buvo uždara, nors paprastai ji dirbdavo nuo  aštuonių. Ir niekada vėliau....
Kaime iš tikrųjų nebūta nė gyvos dvasios.  Aš, nuėjęs į tvartą nepastebėjau nei vištų nei karvių. Žengęs į buliaus aptvarą pastarajį irgi radau tuščią. Tik kiaulių garde aptikau negyvą kuilį. Palietus jo kūnas dar buvo šiltas. Matyt ta mįslinga nelaimė įvyko neseniai. Tikriausiai prieš aštuonias...
Išėjęs iš tvarto, nelaukdamas kol iš trobos išeis brolis, slidžiu keliuku nubėgau pas savo klasioką Raimį. Bet Mockų  kiemas iškalbingai pasitiko tyla.
Sugrįžęs pas brolį, nelaukdamas papasakojau jam ką matęs. Tiesą pasakius,  nulėkęs į kaiminystėje gyvenančio draugo namus pastebėjau ir daugiau keistų dalykų. Praeidamas kaimynų verandą, atkreipiau dėmesį į iškritusius stiklus, kurie buvo susmigę į pusnį. Langų rėmų verandoje nebuvo. Sniege aptikau keistus susilydžiusio aliuminio skardos pėdsakus.
Tuo tarpu anksčiau ausyse spengusi  tyla man nebeatrodė tokia mirtina kaip kad anksčiau. Ją trikdė keistas elektros išlydžius primenantis garsas, sklindąs iš lauko. Atidžiau įsiklausęs suvokiau, kad tą nežymų triukšmą skleidžia sode augantys medžiai. Tą keistenybę pastebėjau tik grįžęs į namus, kur kieme radau leisgyvį Regsį į kurį tiesiog mano akyse nuo medžio šakos trenkė akinantis violetinis žaibas.
Nebebuvo linksma ir įdomu. Pirmą kartą pajutęs visur tykantį pavojų, suskubau į namo vidų. Virtuvėje prie radijo aparato krapštėsi Saulius, kuris nesusilaikė nesusikeikęs.
- Negroja....
- Nori pasakyti, kad  radijas sugedęs? – nustebusiu balsu paklausiau, nors viduje, mintyse, nejaučiau jokios nuostabos ypač po to, kai lauke pastebėjau  tokius keistus reiškinius, kurių niekad neteko regėti. Bet apie juos kol kas nesiruošiau jaunesniam broliui pasakot.
Po akimirkos, kitos abiems buvo aišku, kad  radijo aparatas geriausiu atveju gali skleisti tik tylą. Tas pats, buvo aišku,  nutiko ir televizoriui. Gerokai pasikankinus neišvydome jokios programos.
Mums abiems bevargstant su ta aparatūra iš kiemo pasigirdo čaižus trenksmas, priminęs naujametinės petardos sukeltą triukšmą. Ir man, ir broliui nebeatrodė jauku, tačiau buvo smalsu pamatyti kas gi skleidžia šį triukšmą. Aš atsargiai patraukiau į šalį virtuvės užuolaidą ir akies krašteliu pastebėjau, kad  negyvo mūsų Regsio senoje vietoje jau nebėra. Pakėlęs akis pastebėjau, kad vargšas kabo aukštai prilipęs prie elektros laidų, kabančių tarp namo ir daržinės galo. Dabar ir brolis pastebėjo neryškius išlydžius skelidžiančius sodo medžius. Patys  vaismedžiai nebeatrodė kaip seniau. Šakos ir kamienai  pasidarė pilki ir nebeatrodė gyvi ir nepavojingi...
Aš spėjau  sudrausminti Saulių, kad  niekur be mano žinios neitų,  nors buvo aišku, kad jis vienas pats neskubės. Tiesiog mano akyse jo drąsa užgęso. Buvo akivaizdu, kad mums abiems teks įveikti visus nežinomus pavojus, kurių kilmės niekaip negalėjom paaiškinti.
Labiausiai  mane ir brolį neramino tėvų nebuvimas. Vaikiška drąsa, net nespėjusi įsiplieksti, greitai išgaravo. Dabar į mus žvelgė pavojinga nežinia.
Ką darysim toliau?
Į klausimą aiškiai atsakyti negalėjome nė  vienas, bet į priekį žengti išdrįsau pirmas.
- Kur žadi eiti? – netvirtai pasidomėjo brolis.
- Eisime kartu, – paaiškinau. – Tik šiltai apsirenk.
Brolis nieko nebeištarė, tik paklausė mano patarimo. Ploną striukę pakeitė ta, kurią dar pernai padovanojo dėdė iš Panevėžio. Po to apsiavė guminius batus ir apsivyniojo melsvą šalį. Kai jis apsirengė aš įspėjau:
- Keliausim kuo toliau nuo medžių. Ir būk atsargus – nesiartink prie elektros laidų. Juk pats matei...
Jis suprato mano žodžius, nes savo akimis matė, kas nutiko šuniui, nors ir nebegyvam...

Bus tęsinys