Juk ne vis tiek kaip medžiai ošia,
Ką ežero banga atodūsiu prilies,
Kodėl lietaus sidabrą gėrę godžiai
Vijokliai užsimerks iš užmaršties.
Man ne vis tiek,
Kad gervės skausmą nešas
Pakilusios ligi vidurdienio dangaus,
Kodėl akmuo toksai išbalęs
Prakalbintas nutolstančio žmogaus.
Ir taip graudu graudu iki lengvumo,
Tas jausmas tik eilėraštin nusės.
Pabūsime abu kartu. Ir tyliai –
Nes kas daugiau
Numirusio saulėlydžio
Gailės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2026-07-16 09:46:46
Labai jautriai apie greitai praeinantį gamtos grožį, kas neatsiejama nuo jausmų, trapu, bet viskas svarbu ir ne taip lengva pamiršti, susitaikyti. Tas jausmas tik eilėraštin nusės – nuostabiai susiveda visa ir į šį eilėraštį. Pabūsime abu kartu – ši eilutė man tokia daugiaprasmė – galbūt kartu su mylinčiu žmogumi, gal su eilėraščiu, o gal su saulėlydžiu.
Moderatorius (-ė): spika
Sukurta: 2026-07-16 08:46:05
Gamta ir žmogaus jausmai... Pažvelgus į gamtos grožį visada kyla nauji pojūčiai, jausmai ir mintys, jos pačios kuriasi mūsų smegenyse ir išsilieja į baltą popieriaus lapą.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2026-07-15 15:16:29
Amžinoji tema: žmogaus vidinis pasaulis ir gamtos darna. Melancholiją padeda išryškinti medžiai, ežeras, lietus, gervės, saulėlydis – jie atskleidžia žmogiškuosius jausmus, jų laikinumą, o numirusio saulėlydžio gailėjimas dviese tampa mirties triumfo patvirtinimu. Bent taip pajaučiau ir vietoje gailės perskaičiau gedės.
Vartotojas (-a): žemaitukė
Sukurta: 2026-07-15 14:00:48
Įsivaizduoju du, vienas kitą mylinčius, žmones pajūryje, kurie palydi saulę.
Viskas tiko, o pabaiga tai... ypatingai:
Ir taip graudu graudu iki lengvumo,
Tas jausmas tik eilėraštin nusės.
Pabūsime abu kartu. Ir tyliai –
Nes kas daugiau
Numirusio saulėlydžio
Gailės.