Juk ne vis tiek kaip medžiai ošia,
Ką ežero banga atodūsiu prilies,
Kodėl lietaus sidabrą gėrę godžiai
Vijokliai užsimerks iš užmaršties.
Man ne vis tiek,
Kad gervės skausmą nešas
Pakilusios ligi vidurdienio dangaus,
Kodėl akmuo toksai išbalęs
Prakalbintas nutolstančio žmogaus.
Ir taip graudu graudu iki lengvumo,
Tas jausmas tik eilėraštin nusės.
Pabūsime abu kartu. Ir tyliai –
Nes kas daugiau
Numirusio saulėlydžio
Gailės.