Mama, šiandien rytas kvepia žeme –
tokia minkšta, lyg ji mus būtų priėmusi dar vakar.
Kulkos – drugeliai iš geležies.
Nebeskaičiuoju jų sparnų.
Rašau šį laišką ant konservų dangtelio.
Kraujas laiko raides,
tarsi visą gyvenimą būtų laukęs
progos tapti raštu.
Vakare, kai dangus nusirengia mėlyną uniformą,
žiūriu į žvaigždes –
jos čia ryškesnės.
Prisimenu, kaip tėvas sakė:
„Vyras turi turėt ką gint.“
Dabar galvoju –
ginti reiškia tapti moliu.
Šiandien sugedo laikrodis.
Laikas čia nebevaikšto.
Užtat sapnai vaikšto –
vienas atėjo su tavo veidu.
Žinojau, kad tai tu,
nes jis tylėjo.
Mama, jei rasi šitą laišką,
sodink ramunę –
baltą, bet tvirtą.
Tegul ji auga vietoj manęs.
O jei niekas nerastų –
tegu išgyvena:
myliu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramusis
Sukurta: 2026-01-24 09:02:49
Prisimenu, kaip tėvas sakė:
„Vyras turi turėt ką gint.“
Dabar galvoju –
ginti reiškia tapti moliu.
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-01-14 19:25:08
Nepaprastai stiprus ir paveikus tekstas. Ryškus kontrastas tarp mirties baisumo ir žmogaus trapumo, talpios metaforos (pavyzdžiui, „drugeliai iš geležies“ ar „dangus nusirengia mėlyną uniformą“) suteikia jam aukštą meninę vertę. Ir tylinčios motinos vaizdinys daug pasakantis. Tyla – tai suvaldytas skausmas, susirūpinimas. O sodinti ramunę man vėl susišaukia su tautosakos motyvu. Daug pasakanti pabaiga, bet kokiu atveju meilė nesibaigia.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2026-01-14 09:20:42
Tapti moliu? Suprantamiau - virsti žeme, Kai žmogus žūva, kita prasmė nesigeneruoja.
Pabaiga su klaustuku.
O jei niekas nerastų –
tegu išgyvena
su mano vieninteliu
myliu.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2026-01-13 19:35:47
Iš širdies gilumos liejasi jausmai.
Poeto kūrinyje ryškiai atsispindi gyvenimo tikrovė ir nerimas dėl beprasmių karų. Iš širdies gilumos liejasi jausmai.