Mama, šiandien rytas kvepia žeme –
tokia minkšta, lyg ji mus būtų priėmusi dar vakar.

Kulkos – drugeliai iš geležies.
Nebeskaičiuoju jų sparnų.

Rašau šį laišką ant konservų dangtelio.
Kraujas laiko raides,
tarsi visą gyvenimą būtų laukęs
progos tapti raštu.

Vakare, kai dangus nusirengia mėlyną uniformą,
žiūriu į žvaigždes –
jos čia ryškesnės.

Prisimenu, kaip tėvas sakė:
„Vyras turi turėt ką gint.“
Dabar galvoju –
ginti reiškia tapti moliu.

Šiandien sugedo laikrodis.
Laikas čia nebevaikšto.

Užtat sapnai vaikšto –
vienas atėjo su tavo veidu.
Žinojau, kad tai tu,
nes jis tylėjo.

Mama, jei rasi šitą laišką,
sodink ramunę –
baltą, bet tvirtą.
Tegul ji auga vietoj manęs.

O jei niekas nerastų –
tegu išgyvena:

myliu.