Santrauka:
Lūkesčiai, talentas ir pripažinimas ne visada suprantami teisingai.
Dailininkas uždėjo riebų tašką molberte. Ovacijų buvo begalės. Visi žavėjosi ir aptarinėjo, liaupsino dievišką talentą. Lyg Hermis su angeliškais sportbačiais būtų atskriejęs. Nors Dailininkas tik padėjo riebų juodą tašką – lyg atvėrė bedugnės akį baltoje beprotybės begalybėje.
Dailininkas X pertapė žiemos simfoniją: siaučiančią pūgą, kuri sukelia grūmojančią mėlio bangą, besimaišančią su ledo vinimis ir
Aurora borealis nebūties dvasiomis; įnirtingą šokį, kuris ritasi žemyn ir užgriūna kaip lavina – sustingsi ir nežinai, ar juoktis, ar pykti, ar verkti. Bet niekas nesidomėjo paveikslu. Kažkoks riestanosis net priklijavo gumą. Niekam nerūpėjo, kad Hado pravertas Tartaras kvietės Dailininką X pas save.
Prasidėjo pavasaris. Pro šalį ėjęs Dailininkas stabtelėjo ties žiemos simfonija. Įsižiūrėjo ir grįžęs molberte nutapė tris šaltas linijas. Atpasakojo, kaip jautės stebėdamas paveikslą, prie mikrofono. Ir vėl visi plojo.
Tik Dailininkas X verkė. Jautės apvogtas. Lyg būtų nuogai išrenktas. Be sielos. Vos pajėgiantis padėti riebų juodą tašką molberte. Tik jam niekas neplojo. Vis stiprėjo gaudesys, kad pametęs savo lobį, nes linkęs vogti kitų idėjas.
Atėjus teismo metui, dangiškasis teisėjas paklausė auditorijos: kas vagis, Dailininkas ar Dailininkas X, o gal abu, nė vienas?
Teisingai atsakė tik vienas – riestanosis, kuris klijavo gumą. Ir jis nebuvo teigiamas personažas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramusis
Sukurta: 2026-01-24 09:09:53
Primine amzina ginca kieno grazesne daina: hallelujah. Jeff Buckley ar Leonard Cohen.
Vartotojas (-a): ponas vargšas
Sukurta: 2025-12-25 20:05:03
Alegorinė miniatiūra apie meno vertės reliatyvumą, publikos infantilumą ir talento pažeidžiamumą. Idėja aiški: ne tas, kuris jaučia giliausiai, yra girdimas, o tas, kuris pataiko į kontekstą ir lūkestį.
* Vienas dailininkas padaro labai paprastą dalyką (juodą tašką, vėliau kelias linijas) ir gauna didžiulį pripažinimą, nors pats darbas neturi gylio.
* Kitas – Dailininkas X – sukuria tikrą, sudėtingą, gilią kūrybą, bet ji niekam neįdomi. Žmonės jos nesupranta, net tyčiojasi.
* Vėliau pirmasis pasiima emociją ir idėją stebėdamas
dailininko X paveikslą, bet pateikia ją taip, kad ji tampa „patogi“ publikai. Už tai jis apdovanojamas.
* Tikrasis kūrėjas lieka ne tik nepastebėtas, bet ir apkaltintas vagyste(plagijavimu), nors būtent jis buvo šaltinis.
* Finalinis moralinis paradoksas, kad teisingai atsako neigiamas personažas (riestanosis su guma): nes tiesą pamato ne tas, kuris „geras“, o tas, kuris nepriklauso estetinei veidmainystei, nes žiūri be iliuzijų.
Tekstas apie tai, kaip tikras kūrėjas gali būti sunaikintas ne dėl talento stokos, o dėl to, kad jo per daug.