Dailininkas uždėjo riebų tašką molberte. Ovacijų buvo begalės. Visi žavėjosi ir aptarinėjo, liaupsino dievišką talentą. Lyg Hermis su angeliškais sportbačiais būtų atskriejęs. Nors Dailininkas tik padėjo riebų juodą tašką  – lyg atvėrė bedugnės akį baltoje beprotybės begalybėje.

Dailininkas X pertapė žiemos simfoniją: siaučiančią pūgą, kuri sukelia grūmojančią mėlio bangą, besimaišančią su ledo vinimis ir Aurora borealis nebūties dvasiomis; įnirtingą šokį, kuris ritasi žemyn ir užgriūna kaip lavina – sustingsi ir nežinai, ar juoktis, ar pykti, ar verkti. Bet niekas nesidomėjo paveikslu. Kažkoks riestanosis net priklijavo gumą. Niekam nerūpėjo, kad Hado pravertas Tartaras kvietės Dailininką X pas save.

Prasidėjo pavasaris. Pro šalį ėjęs Dailininkas stabtelėjo ties žiemos simfonija. Įsižiūrėjo ir grįžęs molberte nutapė tris šaltas linijas. Atpasakojo, kaip jautės stebėdamas paveikslą, prie mikrofono. Ir vėl visi plojo.

Tik Dailininkas X verkė. Jautės apvogtas. Lyg būtų nuogai išrenktas. Be sielos. Vos pajėgiantis padėti riebų juodą tašką molberte. Tik jam niekas neplojo. Vis stiprėjo gaudesys, kad pametęs savo lobį, nes linkęs vogti kitų idėjas.

Atėjus teismo metui, dangiškasis teisėjas paklausė auditorijos: kas vagis, Dailininkas ar Dailininkas X, o gal abu, nė vienas?

Teisingai atsakė tik vienas – riestanosis, kuris klijavo gumą. Ir jis nebuvo teigiamas personažas.