Žiūrėdamas į reginį Dangaus
neišmanydamas
kaip dar galėčiau rodyti save,
kaip beparodau – vis ne taip, ne taip,
nei kaip proza, poezija,
nei kaip esė,..
bet lemtimi šita
nenoriu peikti ir aną
kuris mane ją dosniai apdalijo.
Tąsyk kartu su g0g0
atsibuvom šiukšlių dėžėje –
Ir vienas kito nepažinom...
Daugkart girdėta, jog mažytė Lietuva.
kur benueik – matys, pažins, girdės,
bet klausimas didesnis už mane –
- ar panorės?
Piliečiai buvome abu,
Jis – man, aš – jam,
Žodžiu, ben... dra... žmo... giai
ir tiek pakako,
bet žvilgt aukščiau tartum pro langą
kur debesis per dangų slenka,
kuriam net tėvas,
antkapį pakėlęs.
netingi pamojuoti kepure.
- Laimingo kelio, būki drūtas,
pasakau ir aš,
dar vis nesugebėdamas įminti
iš kur ateina būti pasakos,
poezija nokinasi,
žaibai pavargę ilsisi debesyse.
Kodėl reikėtų pyktis su dangum?
O Jeigas? Hm...
Darbymetyje jis,
kad debesys ir Lietuvai tarytum kailiniai,
kad Agu spyriai kaip konjakas man,
kol pasaka dar nebaigta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Giaušė
Sukurta: 2025-01-28 11:06:47
Palikčiau aš gOgO ramybėje, tegu būna ;).
Graži, gili metafora apie tėvo linkėjimus iš po antkapio.
Talpūs pamąstymai - kiek gylyn, tiek į plotį.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-01-26 20:53:22
Manau, jei tėvas antkapį kilnoja, tai reikia užpirkti Mišias už tėvuko vėlę.
Pasaką bet kada pabaigsit.
Mes kartais keliaujame per gyvenimą, tarsi kapanojamės negailestingoje jūroje, įsikibę vilties,tarsi eldijos, kad štai štai ir po mūsų langais sužydės alyvos. Viltis - mūsų amžinasis variklis, kuris neleidžia nuleisti galvos ir sugniūžti. (Čia aš apie save).