Žiūrėdamas į  reginį Dangaus
neišmanydamas
kaip dar galėčiau rodyti save,
kaip beparodau – vis ne taip, ne taip,
nei kaip proza, poezija,
nei  kaip  esė,..
bet  lemtimi  šita
nenoriu peikti ir aną
kuris  mane ją dosniai apdalijo. 

Tąsyk kartu su g0g0
atsibuvom šiukšlių dėžėje –
Ir vienas kito nepažinom...
Daugkart girdėta, jog mažytė Lietuva.
kur benueik – matys, pažins, girdės,
bet klausimas  didesnis už mane –
- ar panorės?

Piliečiai buvome abu,
Jis – man,  aš – jam,
Žodžiu, ben... dra... žmo... giai 
ir tiek pakako,
bet žvilgt aukščiau tartum pro langą
kur debesis per dangų slenka,
kuriam net tėvas,
antkapį  pakėlęs.
netingi pamojuoti kepure.

- Laimingo kelio, būki  drūtas,
pasakau ir aš,
dar vis nesugebėdamas įminti
iš kur ateina būti pasakos,
poezija nokinasi,
žaibai pavargę ilsisi debesyse.
Kodėl reikėtų pyktis su dangum?
O Jeigas? Hm...
Darbymetyje jis,
kad debesys ir Lietuvai tarytum kailiniai,
kad Agu spyriai kaip konjakas man,
kol pasaka dar nebaigta.