Santrauka:
Diptikas Van Gogo paveikslui tokio pat pavadinimo
Iš Pažadų Knygos. Eilėraštis Nr.4. Man labai artimas Čiurlionis, kiekviena Jo drobė mano jausmų pasaulyje yra virtus eilėraščiu, gilai išgyventu, kurias suskirsčiau į keturias būsimas knygas.Čiurlionio Genijaus Tiesos veidas žėri akinančia spalva, tačiau anapus Ribos JIS nesiveržia. Ir garsai Jo drobėse yra pilni švelnaus liūdesio ir susimąstymo sidabrinių gijų, taip artimų lietuvių liaudies sielai. Vincento Van Gogo gi liūdesys dega, raitosi iš skausmo ties apokalipsės slenksčiu. Jo potėpiai sūkuriuoja, čaižiai spalvos perteikia visą laikinumą, kaip beviltiškai greit viskas prabėga... Vincento dainos varis sminga iki žvaigždėto dangaus tarsi gaudimo aidas iš Anapus. Nežmoniškoje Tiesos nuogybėje, sužydėjęs Kaštonas, Pavasario Medžiai ar Usnė beldžiasi tiesiai į širdį savo iki gelmių jaudinančia šviesa, kurios pakerėta parašiau tiek pat eilėraščių ir Vincento drobėm, ką irgi suskirsčiau į keturias būsimas knygas.
