Tu šaukei mane, kai aš miegojau,
Balsas žemas, sodrus, paslaptingas.
Rodos, miegu, o lyg atsistojau,
Tavo rankos apglėbė galingos.

Tai tu gyvas? Nustebus paklausiau,
Tu tylėjai, o akys mylėjo.
Kad žinotum, kaip ilgai Tavęs laukiau,
O širdis visą laiką liūdėjo.

Tu vedeisi mane per gėlynus,
Kaip į pilį ar žėrintį rojų.
Bado kojas aštrus avietynas,
Aš bijau, kad išauš vėl rytojus.

Tu juokiesi kažko, aš sustingstu,
Nuo to juoko man daros baugu.
Praeities gilios mintys išdygsta,
Man buvai kažkada Tu draugu.

Pinas mintys ir norisi šaukti,
Bet kažkas to neleidžia daryti.
Tu tolsti vis, bandai atsitraukti,
Aš taip noriu Tave sulaikyti.

Ir matau – tolumoj rytas brėkšta,
Tavo veidas kaip vaškas ištirpo.
Sraunios ašaros iš manęs trykšta,
Lyg gyvybę kas mano nukirpo.

Išnykai kaip kad rūkas išnyksta,
Man palikęs tik sapną spalvingą.
Nežinau aš, kaip Tau tas pavyksta,
Bet diena ši nebus man laiminga...