Paauglė alkoholikų dukra ir 12 metų blaivas alkoholikas tėvas susiduria su rimtais iššūkiais staiga atkritus mylimai žmonai ir mamai. Abu supranta, kad visi šeimoje yra susiję ir vieno žmogaus atkrytis paveikia visus. Tėvui gavus blaivybės medalį pirmieji jo ištarti žodžiai "Jau niekas nebubus taip kaip buvo". Šeimos gyvenimas visiškai pasikeičia. Istorija pasakojama iš kelių veikėjų pozicijų.
Galvokite, žmonės, apie Dievą ir duoną,
Bet nepamiškit kol esam gyvi:
Supermašinos niekada nesidvejina,
Žemė neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Žmogaus smegenys — kaip tai maža.
Reikia, kad kas nors mylėtų ką nors.
Grigorij Poženian
Vertimas mano
