1989 metų kovas, Ignalina

Mažasis Evaldukas sėdėjo kambaryje prie stalo, ir piešė kraną, statantį daugiabučius namus. Iš virtuvės sklido triukšmas – Alvydas su dviem bendradarbiais, sėdėdami prie butelio, įnirtingai diskutavo apie tai, kaip reikia teisingai daryti sekciją. Alvydas jau buvo pabaigęs daryti remontą ir baldus naujame jaunos šeimos gautame bute, ir ta proga atsivedė savo du geriausius draugus iš cecho, norėdamas parodyti, kaip viską gerai įsirengė, pasidarė baldus savo rankomis. Išliaupsinę Alvydo auksines rankas ir nagingumą, vyrai dabar nutarė visa tai aplaistyti – tvarkė degtinės butelį. Pritildytas televizorius ant šaldytuvo rodė Ostankino žinias, paskui sekė koncertas su „Laskovy Mai“ ir Pugačiovos dainomis, bet jo niekas nežiūrėjo.

Evalduko dėmesį staiga patraukė kažkoks ryškus užrašas ant žaislo – geltono mėnuleigio su pulteliu. Kas čia užrašyta? Jis jau žinojo, kad suaugę iš tokių ženklų sužino kažkokios naudingos informacijos. Sakė, kad kai užaugs, irgi galės. Bet kam laukti, kol užaugs? Dabar labai smalsu!

Mažius atsisėdo ant mėnuleigio ir lūpomis burgzdamas „brrrrr brrrr“, pasispirdamas kojomis, nuvažiavo ant jo į virtuvę. Tėtis tikrai žinos, ką čia rašo!

- Aš jam sakau, - visas įraudęs karščiavosi Alvydas, - aš jam sakau, kad pas mane darbo zavalas, ir spintelė, ir stalai, ir apdaila, normas reikia išpildyti – niekas nelaukia, tai jis man – nu spėsi, Garbauskai, po darbo pabūsi, nu labai reikia padaryt... Tai kas čia per balamūtas, kaip tokį vadint?
- Taip, jam mažiausiai rūpi, jis načialnykas, jam reikia – tu daryk, - atsakė Alvydui pagyvenęs kolega.
- Sakau jam, pas mane šeima, vaikas mažas, o jis man – tai nieko, pas visus vaikai, visi laiko neturi, bet darbas spaudžia. Tai kas jis per dalbaj... – Alvydas prikando liežuvį, akies kraštu pamatęs į virtuvę įvažiavusį ant mėnuleigio sūnų, ir tarė jam, - nulipk, sulaužysi.

Pokalbis tarp vyrų vyko pilnu tempu toliau, bet vaikui kuo greičiau reikėjo sužinoti, kaip vadinasi jo mėgstamas žaislas. Priėjęs prie tėvo, patampė jį už kelnių:

- Tete, tete, o kas se palasyta?
- Lunochod, - greit atsakė tėvas, ir užsikando šprotu.
- O se kokia laidė?
- N.
- O se?
- Ch. Eik į kambarį, pažaisk ten, - tarė Alvydas, ir atsistoję trise nuėjo pasižiūrėti, kokiomis lentelėmis šeimininkas apkalė sienas svetainėje, ir kokias duris padarė.

Evaldukas vėl nubirbė su mėnuleigiu paskui vyrus, bet dabar jau nesisėdo ant jo, tik pasilenkęs stūmė prieš save. Svetainėje vėl atsisėdo prie stalo ir piešė toliau – šitas kranas jau pastatė daugiabutį, o dabar dar reikia kito krano, statančio fabriką. O dar traukinys, bažnyčia, didelės gražios mašinos, kurios vežioja žvyrą! Viską reikia nupiešti.

Tuo metu pasigirdo rakinamų durų garsas – iš darbo grįžo Danguolė. Pamačiusi sūnelį pro svetainės duris, ji pirmiausiai mirktelėjo ir pamojavo jam. Evaldukas irgi apsidžiaugė, pamatęs mamą. Padėjusi prieškambaryje iš gastronomo atsineštus maišelius, Danguolė nuspyrė batus, pasikabino paltą, ir džiugiai priėjo prie piešiančio sūnelio.

- Na, kaip gyvena mano džiaugsmelis?
- Gelai gyvenu! Va klianas koks, ziūjėk, ir čiuk čiuk!
- Ne čiuk čiuk, o traukinys, - nusijuokė Danguolė, ir pakedeno tamsius berniuko plaukus – juodus kaip mamos.
- Kaiiiip? Tjautity... tau... teu...?
- Traukinys. Valgei? Ką tėtis daro? – paklausė Danguolė. Tuo metu atsidarė balkono durys, ir vyrų trijulė suvirto į svetainę.
- Labas, šeimininke! – džiugiai šūktelėjo jaunesnysis Alvydo kolega. Vyresnis tik mandagiai linktelėjo.
- O, sveiki... Alvydai, nežinojau, kad svečių turim.
- Tai čia atėjom va po darbo, norėjo vaikinai pasižiūrėt baldus, sienas...

Danguolės veide šypsena dingo, ir ji kiek įdėmiau pažvelgė į raudonus vyrukų veidus. Staigiai kaip kulka šovė į virtuvę, o iš ten dar greičiau atlėkė atgal į svetainę.

- Tai kas čia dabar vyksta? Kaip suprast?
- Nieko... Pasėdėjom...
- Pasėdėjom! Kaip jums gerai! O vaikui valgyt bent davei? Visas maistas stovi!
- Tai galvojau, grįši tuoj vis tiek iš darbo...
- Aš grįšiu! O tu ką darai, lyg čia ne tavo vaikas!
- Aš nežiniojau, kur padėta...
- Ai, tu nežinojai! Šprotus greit radai, kur padėti, duoną irgi, lašinius, agurkus – be problemų! Šnapsą parduotuvėj irgi radai! O vaiko maistas kad stovi ant viryklės panosėj – šito tu nematei!

Alvydo kolegos patyliukais išslinko į koridorių, apsirengė striukes ir neatsisveikinę išėjo.

- Danga, raminkis. Prieš žmones gėda.
- O prie vaiko mažo gert, tai tau negėda? Gal dar vaikui reikėjo įpilt?
- Kas tau yra?
- Kas man yra? O tau kas yra? Vėl prie senų įpročių grįžti? Kai tik iš mano tėvų išėjom...
- Išėjom, vajetau, kaip mes toli išėjom! Išvažiavom kažkur Rasiejon, Kaukazan, Sachalinan! Gyvenam tam pačiam mieste už kelių šimtų metrų, o tu čia trizniuoji...
- Tu nepertraukinėk manęs!!! Pririjai, ir jau ribų nejauti? Kai iš mano tėvų išėjom, tai laisvę pajutai, atsipalaidavai? Vėl dabar gersi, kaip senais laikais?
- Ko tu čia kabinėjiesi? Kad prie tavo tėvų gale šiknos nesėdim, tai jau spakajaus neturi? Maža kad lakstai pas juos kasdien...
- Noriu, ir lakstau!!! Mano tėvai, mano šeima!!! Tėvus aš vienus turiu!!!
- O čia kas tau, ne šeima?
- Šeima. Tai ir negriauk jos savo tokiu elgesiu!
- Čia tu griauni, be tavo tėvų nė žingsnio.
- Gal tau primint, ką tavo tėvai lojo? Kai ženyjomės? Kokia aš jiems buvau paskutinis žmogus, tavęs tokio poooooono neverta? Ką apie mano tėvus šnekėjo? Primint?
- Ko tu čia skandalini?
- Aš tavęs klausiu, primint???!!!
- Ko tu čia rėki dabar!!!
- Tu neišsisukinėk, aš tavęs klausiu – primint? Kokia aš jiems buvau? Ką apie mane sakė? Ką apie mano tėvus šnekėjo? Atsimeni tu, ar tau primint???!!!

Alvydas stvėrė savo paties padarytą taburetę, ir trenkė su ja į sieną. Danguolė išsigandusi atšoko, Evaldukas pradėjo nesavu balsu klykti.

- Ką tu darai, Alvydai? Vaiko negąsdink!
- Tu man neaiškink, ką man savo namuose daryt!!!
- Alvydai, ką tu...

Danguolė pati nepajuto, kaip atsidūrė ant grindų prieškambaryje – vyras ją pastūmė iš visų jėgų. Gava ji vos nepataikė į spintelės kampą – tik kelių centimetrų atstumu.

- Ką tu darai!!! Alvydai!!!

Mažasis Evaldukas spiegė, kiek turėdamas jėgų. Virtuvėje pasigirdo garsus pokštelėjimas, ir nutilo Gazmanovo daina – Alvydas įsiutęs trenkė televizorių į žemę

- Alvydai... Ką tu... Baik!!! – suriko Danguolė, ir pastvėrusi klykiantį Evalduką, jau norėjo sprukti lauk, tik su šlepetėmis. Prieškambaryje jai kelią pastojo Alvydas su kažkokiu metaliniu daiktu iš savo įrankių dėžės – ji net nespėjo pamatyti, kokiu būtent.

- Kur eini?
- Namo! Praleisk!!!
- O čia kas tau, ne namai?
- Ne! Pas tėvus einu! Tu manęs nestumdysi! Traukis, sakau!!!

Vyras užsimojo metaliniu įrankiu, ir Danguolei vos spėjus pasisukti į šoną, staiga jis pamatė jos rankose sūnų. Užsimojusi trenkti ranka nusviro...

Danguolė tuo metu veikė žaibiškai – pečiu staiga stumtelėjo Alvydą, ir išlėkė į laiptinę, kur jau stoviniavo riksmų išgąsdinti kaimynai.

- Kas čia atsitiko pas jus? – išgąstingai paklausė pagyvenusi kaimynė su bigudukais.
- Susibarėm, nieko, - Danguolė kuo greičiau nėrė laiptais žemyn, spausdama prie savęs sūnų. Iš paskos nulėkė Alvydas:
- Danga! Danga, palauk!
- Vajetau, jūs matėt? Išvijo iš namų su vaiku, su tapkėm, nedasivilkusią! Pas ką telefonas yra? Skambinkit milicijai! – išgąstingai pradėjo šaukti ta pati kaimynė su bigudukais. Jauna šviesiaplaukė su CC Catch stiliumi pakeltais plaukais, namie turėjusi telefoną, nulėkė skambinti.
- Vajetau, greičiau, užmuš! – iš paskos jai šaukė dama su bigudukais.

Pasivijęs Danguolę prie laiptinės durų, Alvydas stvėrė ją už peties ir pastūmė taip stipriai, kad ji šonu trenkėsi į sieną, bet vaiko jokiu būdu nepaleido ir išlėkė su juo į lauką.

- Chuligane tu, bandite! Palik ją ramybėj! Milicijai jau paskambinta! Tuoj atvažiuos, tokius sutvarko greit, ne pirmas tu čia toks!!! – vienas per kitą šaukė kaimynai, atsiviję juos į apačią ir matę visą šią sceną. Atsidarinėjo visų butų durys laiptinėse, žmonės smalsiai kišo galvas pažiūrėti, kas čia vyksta.

Danguolė verkdama bėgo su Evalduku glėbyje Ignalinos gatvėmis iki tėvų namo. Su šlepetėmis, vienmarškinė šaltą ir tamsų kovo vakarą. Alvydas, visas net bordinis nuo degtinės ir pykčio, sėdėjo nuleidęs galvą ant suolelio prie laiptinės, kol jo bordiniame veide violetinais atspalviais pradėjo žaisti privažiavusio milicijos Žigulio mėlynas švyturėlis.

1990 metų rugsėjis

- Danga, eisi šį vakarą į butą su vaiku? – paklausė Alvydas Danguolės. Jie sėdėjo prie stalo kambaryje. Danguolės motina, storoji Emilija, atnešė iš virtuvės dvi pilnas plovo lėkštes, padėjo ant stalo ir šnairuodama išėjo.

- Neisiu. Tėvas blogai mato, mamai spaudimas aukštas. Nepaliksiu tėvų vienų.
- Danga, žmonės jau juokiasi. Kas vakarą einu į daugiabutį nakvoti, o tu čia pastoviai sėdi su vaiku. Ne durnystė?
- Ne. Kaip aš tėvus paliksiu? Žinai kiek mamai šiandien spaudimo buvo?
- Kiek?
- Šimtas devyniasdešimt ant šimto. O jeigu atsitiks kas? Tėvas vos mato, ką jis darys? Niekad sau neatleisčiau, jeigu neduok Dieve, kas nors atsitiktų.

Alvydas atsiduso.

- Kodėl aš prie savo tėvų nesėdžiu, kaip tu?
- Jūsų šeima visada buvo nenormali. Jokio vieningumo, jokios pagalbos, jokio supratimo – nieko. Kiekvienas už save. Va ir dabar, pažiūrėk, prie kieno stalo sėdi, kieno maistą valgai? Motina tavo gera tik kai alučio nuperka sūneliui, o ką jie padėjo mums? Kas padėjo butą įsirengt? Kieno Žiguliu važinėjam, a?
- Danga, gal tu nepradėk?
- Nepradėt? Tai tu pats nepradėk. Tavo tėvai net savo anūkui jokio rūbelio nenuperka, o tu dar bandai lygint su mano tėvais. Kodėl ne prie jų stalo sėdim? Ką tavo motina apie mane sakė, primint?
- Atsimenu aš.
- Nu tai va.

Pavalgęs Alvydas apsirengė, ir nuėjo į kitą kambarį, kur mažasis putlusis Evaldukas sėdėjo ant sofos, ir valgė šokoladą.

- Vis valgai ir skaitai. Palakstytum, lauke pažaistum.
- Jau buvau, su bobute į parduotuvę ėjom, ir parke buvom.
- Į parduotuvę... Tavo metų, manęs niekas nesugaudydavo, su diržu nepriversdavo pasėdėt ramiai, lėkiau ir lėkiau, o tu vis sėdi su knygom. Ką skaitai?
- Apie indėnus Brazilijoj.
- Ir supranti ten viską?
- Jo. Ten labai faina. O davai važiuojam?

Alvydas nusijuokė ir pakedeno juodus sūnaus plaukus:

- Kai pinigų turėsim. Gerai, aš jau einu į butą miegot. Ryt po darbo ateisiu. Ate.
- Ate.

Išėjus Alvydui, namuose iš karto pagyvėjo – dingo įtampa, kai visi apgalvoja kiekvieną pasakytą žodį, ir bet kokia žento pasakyta netinkama frazė tuoj įplieskią konfliktą su ilgais, valandų valandas trunkančiais senų nuodėmių linksniavimais. Danguolė, Emilija, Vacys – visi linksmai šnekučiavosi prie televizoriaus ir aptarinėjo filmą.

Atėjo pagyvenusi kaimynė Bronia, medikė, pasirodyti naują krepšį su užrašu „Australia“ žemyno kontūrų fone. Vacys pokalbyje nedalyvavo – apgraibomis išėjo į lauką parūkyti.

- Dabokit, va, kokių nuspirkau tarbų Gariūnuos. Importinė!
- Prauda importinė? – Emilija net užsidėjo akinius, norėdama geriau apžiūrėti deficitinį daiktą.
- Prauda. Draugė tynai targavoja, tai man vienų buvā palikus, do i kainų biškį numušie. Ale kokia gera, drūta! O kišenių kiek daug!
- Nu cia vieščius, - atidavė Emilija krepšį kaimynei, ir per akinių viršų pažvelgė į ją, - o tuplių kokių, suknių?
- Yr. Bus kadu atvažiavus, paklausiu. Anys gi tynai visakų veža iš Lenkijos. A kaip jūs mažasiai?
- Nu baiki, auga gi. Bais prafiesārius.
- Kiek jam metukų?
- Dvidešimto rugpjūcio keturi suajo.
- Gražus berniokas jūs, zdaravienas, ale kap medikie pasakysiu – stārokas biškiukų. Jūs nesabežokit, nu praudų sakau. Nesveika bais tas nutukimas.
- Nu nu, Bronia, kų tu cia ūtaryji, - Emilija juokais apsimetė supykusia, ir paplojo per savo didelį pilvą.
- Nu va, i tau šitas tinka.
- Tai kų gi aš dabar darysiu, lakstysiu? Prasta iš manys spartsmenka.

Išgirdęs, kad kalba apie jį, Evaldukas padėjo knygą ir atėjo į kambarį. Jam visada buvo labai įdomu, ką šneka suaugę žmonės – jie labai protingi, tiek visko žino ir papasakoja. Įėjęs į kambarį ir pamatęs naują Bronios krepšį, Evaldukas tuoj pat priėjo ir pradėjo susidomėjęs apžiūrinėti.

- Oi, dabokit, kas atajo! – džiugiai kvyktelėjo Bronia, pamačiusi berniuką.
- Evaldai, sveikintis reikia, kiek kartų sakyta! – Danguolė bandė pabarti sūnų, bet jos balsas skambėjo daugiau maloniai, nei piktai.
- Bronia, čia pas jus šita Australija neteisinga. Nėra Tasmanijos salos, - rimtai pasakė Evaldukas.
- Kākios salos? – Bronia nustebusi išvertė akis, - ir iš kur tujei žinai, kas cia ažrašyta?
- „Australia“, - naiviai atsakė vaikas.
- Skaito jis pas mus. Per dienų dienas knygas varto, skaitinėja, žemėlapius žiūri, - tarė Danguolė.

Kaimynė negalėjo patikėti.

- Keturi metai, i jau skaitā? Nu neprauda. Tai kiek jau anas čiesā skaitā?
- Gal keli mėnesiai. Vis būdavo klausia, kokia šita raidė, kokia šita. O paskui žiūrim – pamato kokį popierėlį ir perskaito.
- Vajetau. Nu manā abi mergioties tai do pirmoj klasėj čiut skaitie... A kas ti do sala?
- Tasmanija, - vėl rimtu balsu pasakė berniukas.
- A tai kur ana ti turi būt?
- Prie pietrytinio pakraščio, ten kur Melburnas šalia.
- Mel... Kas tokis?

Bronia sėdėjo išsižiojusi, pasižiūrėdama tai į Australijos kontūrus ant savo importinio krepšio, tai į Evalduką, tai į kitus namiškius. Jie ką, juokauja?