Santrauka:
Kartais mūsų prisiminimai, malonios patirtys ir akimirkos neleidžia mums žengti į rytojų, į naują dieną, pasitikti savo ateities.
Dažnai mes nenorime paleisti to, kas jau BUVO. To, ko jau NEBĖRA šiandien, čia ir dabar.
Labai dažnai mums sunku žengti žingsnį į rytojų, paimti iš naujo rašiklį į savo rankas ir tęsti savo gyvenimo istoriją, nes mes gyvename savo praeitimi ir šventai tikime, kad ta praeitis yra mūsų ši diena, ši valanda ir ši akimirka.
Netgi labai dažnai mes šventai tikime, kad mūsų praeitis sugrįš ir mes vėl džiaugsimės prisiminimais... Taip, prisiminimais. Mes prisimename tai, kas įvyko. Prisiminimai nevartojami esamuoju laiku.
Retai, mes išdrįstame pripažinti, jog mūsų praeitis gali tampi sunkumu iš naujo džiaugtis gyvenimu, kvėpuoti grynu oru ir mėgautis tuo, ką mes veikiame gyvenime.
Tačiau visada kiekvienas iš mūsų turime išmokti paleisti savo praeitį tam, kad galėtume suprojektuoti savo ateitį. Sukurti tai, kas BUS. Tai, kas dar tik įvyks. Ir gyventi nebe prisiminimais, o nauja viltimi.
Ir lai ta viltis tampa motyvacija iš naujo švęsti gyvenimą.
