Maniau, kad laikas susigėdo savo žiaurumo
Ir ėmė šlubuoti tam, kad pasipriešintų prigimčiai
Nes kiek pagreitėjęs sekundžių tiksėjimas netrukus vėl sulėtėja
Bet ar tikrai girdžiu laikrodį?
Stuksėjimas darosi vis bukesnis ir duslesnis
Trūkčioja, kaip ritmas emocijom užtvindytos širdies
Pasisukusi pamačiau raudoną liepsnelę sušalusioj obelyje
Įsižiūrėjusi pamačiau genį
Iš visų jėgų siekiantį sušildyti medį
Ir grąžinti jam laikinai dingusį pulsą
Gyvybę bei visuotinį pavasarį
Bet jam pavyko vėl sukelti tik vieną klausimą
Jei sulig kiekvienu širdies dūžiu bėgtų valandos
Ar pasiduočiau dar vienai nerimo perpildytai dienai?