apgavyste

uz kiekviena zodeli po juoda apgaules moneta
ir po slidzia tabu, kurioje nerami atmintis.
neskoninga miraza is asaru formos islieta
vienas zodis pagimdo, islindes pro melo akis.
matos ruko mozaikoj isdziuvusio ezero dugnas
ir mazyciai taskeliai - tai ponu ir poniu turne -
kas daugiau sumokes uz lemtingaji nuosprendi turguj
kad isgirstu, kaip derasi kantriai karaliaus dukte
jie sarkastiskai sypsos taskydami pilna bokala,
kai nuo kruvinos scenos nurieda suslapus galva:
juk po to taip ramiai ir kasdieniskai scena isvalo -
tiktai zodziai sugrizta begarsem velem kas nakcia.

Tustybes namai

Tavo namas nemiega seniai ir alsuoja nelygiai :
Ji istiko liga - is nemeiles isauges navikas.
Nusileidziu akis tarsi buciau rami ir uzmigus
Ir sapnuoju rytus, kur puodukai kavos pasiliko.

Kur aptingus mociute supuoja nerimstancia vyge,
O storulis suva pasiilges Velyku skanestu.
Kur siltai aprasoje langai rodyt kiema aptingo,
Bet yra dar kalbos - rimta diena po porcija fiestos.

Tavo namas suspaudzia spaustuvais ir laiko be tikslo -
Tik trumpam pasimelsti isleidzia duris uzrakines.
Daug kelioniu mums prieblandoj siulo - mes niekur nevykstam:
Porceliano vanioj stiklo bilietus pasiskandine.

Rytai. Vakaras prie jūros

Reikia jūros purslų - kad iš džiaugsmo nusviestų be kvapo,
Sauso kranto - kuriam smėlio kalnas tarytum pilis
Su liauna Nefertite iš karšto egzotiško epo,
Kad slaptai apsvaigintų saldžioji migdolų naktis.

Kad praeiviai linguotų drabužių visokių paradais
Ir skirtingom spalvom jų veidai atspindėtų akis,
O nenuorama saulė aprimtų nustebus be žado,
Kai nuo kokoso palmės nutįs prašmatnus atspindys.

Reikia to, ko nebuvo vaikystės ramiam natiurmorte:
Prie gėlyčių vazelių, žiogų virksmolangio rytais.
Noris kartais aukštesnių natų - nebe piano, o forte -
Iš rimtų Vakarų apsigaubti aikštingais Rytais.

Rytai. Vakaras prie juros

Reikia juros purslu - kad is dziaugsmo nusviestu be kvapo,
Sauso kranto - kuriam smelio kalnas tarytum pilis
Su liauna Nefertite is ryskiausio egzotisko epo,
Kad iskart apsvaigintu riesutine migdolo naktis.

Kad praeiviai linguotu visokiausiu drabuziu paradais
Ir skirtingom spalvom ju veidai atspindetu akis,
O nenuorama saule aprimtu nustebus be zado,
Kai nuo kokoso palmes nutis prasmatnus atspindys.

Reikia to, ko nebuvo vaikystes ramiam natiurmorte,
Kur drugeliai ir pievos, bei ziogai virkdo smilgas rytais.
Reikia kartais aukstesniu natu - nebe piano, o forte -
Is rimtu Vakaru apsigaubti aikstingais Rytais.

Nerasta



Visi belūpiai šneka -medžiai, sienos, žemė,
Laiškai, tylėjimas, net tavo draugo žvilgsnis,
Ir mobilus begarsis, ir tuščia stotelė,
Ir tai, kas manyje ilgokai nenurimsta:
Nemylima, nemylima, nemylima.

Ištirpsta prietemoj begarsiai siluetai,
Bet akylėja žvilgsnis - jis ligonis
Ir šnekasi plaukai iš skausmo susirietę,
Apdulkę pakely ilgų klajonių:
Nesuprasta, nesuprasta, nesuprasta.

Nereik peties - galiu pati neklupti,
Tiktai viena prieš vėją nesišypsau.
Be teismo pralaimėjus laimės rungtį
Šlapioj nakty prie kelio stoviu šiaip sau:
Nesurasta, nesurasta, nesurasta.

Nerimas 2

Sustojimas. Be reikalo. Liko tiktai atkarpele.
Visos nerimo upes patvino gresminga kliutim -
Netgi veislinius arklius kinkyti trason susivelinom,
O aplink guodzias tie,kurie begti nebesutverti.

Jie prisede ant laiko suaizyto niekieno akmenio
Pasiruose miegot ir matyt retro kino vaizdus
Apie maza mergaite, kuria susiranda ir pameta,
Kai ji grubiai sumaiso eilerascio rimo garsus.

Apie tai, kas svarbu mums, kitiems visiskai nereiksminga,
Apie butina trasa ir lemiama saulej stotele -
Mes sustojom. Fantaziju begt maratona pristingom:
Visos ramosios upes uztvinkdamos nerima kelia.

Pokalbis su atmintimi

Sugrįš vėl praeitis, kai mintys skils,
Tapydamos vaikystės sodą - guosis,
Išplaks šakas į degančias akis
Per naktį šėlęs lyg vaiduoklis gluosnis.

Ir niekam nereikės dalint žodžius
Į stabilius ir tuos, kurie išvirsta,
Ant stalo gėrimas neuždarytas džius,
Kaip džiūsta visa,ką seniai pamirštam.

Belyčiai angelai tupės lange,
Uždengę rožiniais apsiaustais gležną kūną.
Jie taip subtiliai primena tave
Ir tai, kas nerimu giliu ilgiausiai tūno.

Lyrika
Tai ne eilės prie laužo – smuikuojančios vakaro raudos,
Nurausvėjus padangėj išskridusių paukščių klyksmais.
Ne kalbėjimas tai, o tik jūra, kur debesys maudos,
Skaudžiai šaukianti fleita gličios sutemos pamiškiais

Ne iš karo sugrįžtam – tik meilės subadę šešėlius
Vis prie žemės artėjam – už vėjo juokus pasmerkti.
Nesopėjo taip niekad, kol ji vakarais nesugėlė,
Kai smuikavo vaizduotėj iš krištolo žodžiai daužti.

Taip. Jie. Snobiškai besimosikuojantys rytais mažose kavinėse, norintys būti madingi, modernūs ir populiarūs. Jie - išties tik pilkos masės dalis.

Miestas rytais



Iš molinio puoduko
Taip kavą gurkšnoja tik snobai,
Išsiraitę rankas
Cigarilėm baltom tarppiršty,
O jų mąslūs veidai –
Telefonai, seniai išsikrovę
Ir tie kiniški rūbai
Mašinom auto išskalbti.
Jų kalba, kaip mada –
Sakiniai su duobėm ir suoliukais.
Vis neturi kada
Paskaityti Kamiu ar Defo.
Man jie šiandien tiktai
Akvarele kvepią atvirukai,
Be kurių neatbustų
Rasojančio miesto rytai.


2007-09-23 21:12:07 Emvilkė