http://www.youtube.com/watch?v=0I0wPTb9AL0&list=PLE3B0985EB202F0BA
Nikolai Gumilev
Maskaradas

Koridorių prietema į blizgesį salių
Šiandieną suskubo šėliojančios kaukės,
Girliandom žiedų išdabintom svetainėm
Lyg viesulu skriejo beprotiški šokiai.

Drakonams įkibę parankėse delčios,
Šmėžavo po salę tarp kiniškų vazų,
Liepsnojantis deglas, liutnia, o jos stygos
Kartojo tą patį beprasmišką vardą.

Vėl veržlūs mazurkos garsai nuaidėjo,
Ir mano glėby kurtizanė Sodoma,
Kažko aš liūdėjau, kažkam aš šypsojaus,
Kažkas man atrodė pažįstamai keista.

Maldauju šokėjos: „Nuimk savo kaukę,
Nejaugi many neįžvelgsi tu brolio?
Tu primeni man tą senovinę sakmę,
Kurią kažkada aš girdėjau ne kartą.

Visiems svetima visada pasiliksi,
Tave aš tik vienas beribiai pažįstu,
Tikėk, nuo žmonių ir nuo kaukių nuslėpsiu:
Žinau, kas esi tu, caraite Sodoma.“

Po kauke girdėjos jaunatviškas juokas,
Žvilgsnius vėduokle ji žaismingai užslėpus.
Drakonams įkibę parankėse delčios
Šmėžavo po salę tarp kiniškų vazų.

Staiga iš kertės be grėsmingo pavojaus
Išplaukia nakties vis tamsėjantis veidas.
Tuomet lyg angis ji išsprūdo iš glėbio,
Nuplėšusi kaukę pravėrė blakstienas.

Menu aš, menu aš — girdėtosios dainos,
Tą virpulį saldų, aistringą, laukinį
Ir kuždesį švelnų, įteiklų: "Atgimki,
Atgimki gyvenimui, skausmui ir laimei.“

Man gilumą slaptą šis mirksnis atvėrė,
Bet priesaikos savo šiurpios neišduosiu.
Caraite, caraite, aš tavo belaisvis,
Aš tavo ir kūnu, aš tavo ir siela.

Blogis yra toks pasaulis, koks jis buvo ir koks yra. Nelaimė yra toks pasaulis, kokio niekada neturėjo būti. Blogio virsmas nelaime yra pelningiausia dvidešimtojo amžiaus pramonė.
J. Baudrillard

Herakleitas: viena, vienui viena, išmintinga, ir nori vadintis Dzeuso vardu.
Tai — galinga mintis: bekalbiškumas pats verčia kalbančią būtybę perkelti jį į tai, kas yra jo priešybė, — į kalbą. Tai absoliutus paradoksas, kurio negali nei paaiškinti, nei įveikti.
A.Šliogeris „Pasitikiu principu „Aš matau“. Todėl esu matytojas, o ne mąstytojas.“
15 min. Lt 2012 05 07

Dar prieš dvidešimt metų aš turėjau tiek daug minčių, o dabar, ir matyt, iki mirties, man beliko viena. Buvau dievas, tapau mirtingas. Buvau karalius, tapau ubagu.
A. Šliogeris „Bulvės metafizika“

Nebūdami pirmieji, visada turime pradėti iš pradžių. Žinoma, reikia kopti į tradicijos pastatytą žodžių kalną. Bet kartu reikia žinoti, kad kopimas į tą kalną nėra savitikslis. Tai tik kelias į savo matymo ir savo mąstymo paprastumą. Tradicija — tik laiptai į savo akis ir savo protą. Tradicija yra akiniai, bet jie reikalingi tam, kad galiausiai tuos akinius nusiimtum ir išvystum daiktus neakiniuotu žvilgsniu. „Bulvės metafizika“: „Tarp knygos ir daikto“ psl. 129,A. Šliogeris

Apie poeziją. Poezija — tai tapyba žodžiais, tai individualizuota ir sudaiktinta kalba, tai kalba, išplėšta iš kasdienės anonimikos ir abstrakcijų tinklo. Poetinis žodis — tai žodis, išties tapęs daiktu. Be to, poetinis žodis praranda bet kokį instrumentalumą; jis neduoda jokios informacijos. Kadangi poezijoje žodis tampa daiktu, jis reikšmingas ne tuo, ką jis pasako, o tuo, ko tiesiogiai nepasako. Poetinė kalba išties yra savotiški būties namai, tačiau tik tiek, kiek ji jau nėra kasdienė kalba.
A. Šliogeris „Bulvės metafizika“

„Šiaurės Atėnai“, Giedra Radvilavičiūtė:
Žmogus moderniame ir globaliame pasaulyje tampa anonimine funkcija. Nes viską valdo greitasis laikas. Norint kažkuo tapti, turėti galios ir įgyti autoritetą tarp tų, kurie jos jau turi, kad gyventum geriau, reikia veikti greitai – pagal matricą. Mąstyti pagal nuleistas klišes ir instrukcijas. „Nesišakojant“ ir neišsišakojant. Neprieštarauti, nevertinti, operatyviai ir nekūrybiškai įlįsti kam nors į užpakalį, jei dar ten yra šiek tiek plyšio, nekvestionuoti, nepastebėti, išmokti anglų kalbos puskalbę, kad būtų galima „apeliuoti“ į institucijas, kuriose įlįsti į užpakalį galima dar galingesniam, kuris tunelio gale mato pačios Galios užpakalį. (P. S. Galia – čia ne rusiškas moters vardas.

http://www.youtube.com/watch?v=E4-8ZbZFF9I&feature=related
Pilies gatvės mergaitės atminimui
Dukstynos šilo pušys, remiančios dangų ir gelsvas smėlis ant širdies

Poezija tai nėra, kaip daugelis mano, jausmai (jų ir be to pakanka) — ji yra išgyvenimai. Norint parašyti bent vieną eilėraštį, reikia pamatyti daugybę žmonių, miestų, daiktų, pažinoti gyvulius, suprasti paukščių skridimą ir stebėti rytmečio šviesoj atsidarančias gėlių taures. Reikia sugebėt atsiminti išvaikščiotus nepažįstamos šalies kelius, nenumatytus susitikimus ir atsisveikinimus, taip nekantriai lauktus, neišryškėjusias kūdikystės dienas, tėvus... vaikystės sielvartus, valandas, praleistas vienišų kambarių tyloje, rytmečius prie jūros, pačią jūrą ir vandenis, kelionės naktis, nublankusias drauge su žvaigždėmis, — ir viso to dar negana. Reikia dar būt pažinusiam meilės naktis, kurios neprilygsta viena kitai, girdėjusiam gimdančiųjų šauksmus ir stebėjusiam anas baltas ir snaudžiančias budėtojas. Reikia būt sėdėjusiam prie mirštančiojo ir budėjusiam prie mirusiojo kambary, atdarais langais. Tačiau vien atminimų neužtenka. Reikia pajėgti juos visus, kada susirenka jų daug, užmiršti ir su didele kantrybe laukti, kada jie vėl sugrįš. Juk vien atminimai nieko nereiškia. Ir tik tada, kai jie mumyse pavirs krauju, kada jie atgis mūsų žvilgsny ir judesiuose, kada jie pasidarys bevardžiai ir neatsiejami nuo mūs pačių — tik tuomet ypatingą valandą jie mums įkvėps pirmąjį poezijos žodį. R. M. Rilke

"Tuščios mintys - velniui nauda"
O to velnio vardas - Alzhaimeris.
Gyvenimas nematuojamas įkvėpimų skaičiumi,
bet apibrėžiamas paskutinio atodūsio momentu.
Džordžas Karlinas. kuriam 102 metai...