.ateičiau į tavo namus
ugnį užkurčiau pribėgtų visi kambariai
traškančios šilumos

ateičiau į tavo namus
apgaubčiau skara pečius
pamyluočiau

ateičiau į tavo namus
meiliais žodeliais nešina
sodinčiau už stalo

ateičiau į tavo namus
bet ką daryti man, širdie
išeiti negrįžti moku

dabar kai jau pasveikau
kai sergu nes tai tai tiktai meilė
viso pasaulio žolėms

.

Esu žmogus be tradicijų. Tikriausiai tai nėra visiškai tas pats, kas būti žmogumi be šaknų, bet yra kažkur arti.

Ypač tradicijų pasiilgstų per didžiąsias mūsų šventes, Kalėdas, Velykas. Ilgiuosi jų prie vaišėmis ir stipriųjų gėrimų nukrauto stalo. Geriu ir aš tradicijų nebuvimo skausmui numalšinti. Prisiliuobiu kaip reikalas, bet tradicijų ilgesys, priešingai, neapmalšta, tik stiprėja. Bandau pasipriešinti tradicijai – ir negeriu, bet didžiosios šventės jaudulys širdyje kažkaip neįsidega. Trūksta tų žiburėlių skaldymo ir ugnies įpūtimo tradicijų. Atskeliu kokį mažą žiburėlį, bet skalelė šlapia, ir ugnis neįsidega, tik paaitrina situaciją.

Velykos nudundėjo nubildėjo. Dažėm kiaušius ir daužėm. Valgėm ir gėrėm. Ir nė žodžio – apie prisikėlusį Kristų. Nieko apie šviesos pergalę. Tikėjausi pamatyti kažkur pasieniais besitrinantį žaizdotą Kristų. Jo skelbiamą dvasios pergalę. Pašlovintą Kristų. Perskaičiau J. Sasnausko straipsnį „Kaip atsiranda Velykos“ internete: „Pagrindinis ano ryto įvykis – Viešpaties išėjimas iš kapo, galėjęs tapti įspūdingiausiu Velykų scenarijaus numeriu, taip ir liko pridengtas tamsos, be liudininkų, be galimybės užgriūti ant tavęs gniuždančiu tikrumu.“ Ir: „Kristaus pergalės patyrimas persikels į pakraštį, į neparuoštas, neapdorotas, tarsi atsitiktines vietas, pas žmones, kurie nerepetuoja velykinio džiaugsmo.“
Taip, kai nebelieka tradicijų, lieka galimybė patirti Kristų. Ta mažiausioji prošvaistė... Prie velykinio stalo su mumis turėtų prisėsti Kristus, mes, jo gyvybės įkvėpti. Tačiau jis nesėdo kartu su mumis girtuokliauti. Vienišos sielos ieško Jo savo širdyse.


O viskas buvo taip: gyvenau gražiai ir sočiai, ir bac – kaip perkūnas iš giedro dangaus, man prireikė tradicijų. Tuščia be jų.

Reikia plano šiam rašiniui

1) įžanga – Žmogus be tradicijų
2) apie Kristų

Centriniame Plungės knygyne poezijos knygos žino savo vietą, kuklios mergaitės, baudžiauninkės - styro suspaustos, nugarėlėmis į viršų... Neturio jokio tikslo, neieškau jokio autoriaus, tik noriu surastį gerą poezijos knygą, taip sakant, kad siela atsigautų... Akį patraukia G. Bleizgio "žiema, ruduo, vasara". Neatrodo prasta, bet ir neblizga. Visas viršelis - gyva mįslė. Susidomėjau, gal kažkas bus, o ir paskaitinėjus nepasirodė blogai.
Išeidama dar spėju žvilgtelėti į storas, aistringas ponias ir ponus - romanus, knygyne užimančius garbingiausias ložes. Vėliau iš bibliotekos parsinešu F. Dostojevskio "Idiotą", seną surūdijusį tomelį, išleistą 1961, kai mano siela tikriausiai dar gyveno kokiame barškančiame skelete, jei tik toks dalykas kaip reinkarnacija egzistuoja.
Bet - apie knygą. Pavadinimas "žiema, ruduo, vasara", tartum - laikas vyksta atgal, bet negali nyksmas, išnykimas "susivynioti" atgal, sudeginti tiltai negali būti atkerėti. Iš žiemos nėra kam gelsti ir kristi, būti pakirstam šalnų (viskas jau yra pakirsta), o iš nukritusių lapų nestoja žiedai ir vaisiai. Tokia situacija, laikas atgal sukuria neatitikimą, kuris jau savaime yra intriguojantis. Gamtoje laikas nevyksta atgal, fizinė būtis žino tik kartojimąsį, amžiną mirties ir gimimo ratą, iš kurio negali ištrūkti jokia būtybė, turinti kūną ar tik jo užuominą.
Jei į pavadinimą žiūrėsime iš "kito galo", seka logiška, normali, po vasaros seka ruduo, po rudens - žiema, tačiau kad ir iš kokio galo beskaitytum, pavasario pavadinime nėra, nors jis vis tiek įsirašo, dalyvauja, net ir nutylėtas, neparašytas.
Turėčiau pasakyti, jog pavasaris visiškai neatitinka šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautos. Pavasaris yra pilnas patoso, gyvybės, veržlus, sprogdinantis, viliojantis, daug žadantis, prisikeliantis ir prikeliantis... Anemiškai visuomenei tai per daug svetimas, kontrasto būdu jis puikiai "(į)rodo" depresiją ir nesmagumo jausmą, kad kažkas su tavim, žmogau, ne visai gerai: pertekęs gyvenimo patogumo ir pramogų, o išsivadėjęs, išsumktas, pavargęs, o gyvybės nėra... Prasmės trūkumą bandoma kompensuoti rašymu. (citata)
Paradoksalu, tačiau tuštuma tik dauginasi. G. Bleizgio kūryboje ypatingai daug rašto, rašymo, žodžio refleksijos citata. Per daug.
"Mįslę" užmena ir viršelio meninis apipavidalinimas - iš pirmo žvilgsnio - kraujas (kaip skausmo, kančios metafora), atidžiau įsižiūrėjus, išsiliejusio kraujo forma primena medį (rašmenį, ženklą?)... Skamba kaip užuomina į vaisingą kančią. Tačiau tikriausiai tikslesnis šios knygos pasaulėjautos kodas būtų desperacija. kankinančiai skaudus krauja klanas, savo forma panašus į medį, bet ne medis.

dabar žiema
kartais regisi kad nebėra
jokių jausmų

ir šiandien

šiandien
aš niekur nenoriu eiti
įsimontavusi lango stikle
su snaigėmis

tarp pirštų šalta
vasarinė suknelė
šneka

kažkaip supurto: kas liko iš Velykų? jei ritualas, tai veiksmai, nežinant jų prasmės, tai netgi to ritualo likę labai mažai - pagrindinis akcentas - kiaušinių dažymas... Ir daugiau nieko, jokio džiaugsmo, vilties. Tik stalas, apkrautas valgiais ir gėrimais. Velykos - tik dar vienas išgertuvių maratonas...

ar man iš žmonių reikia meilės? ne, man reikia žmonių...

o visai neblogai atrodo čia...kai tu lietei
įkaitusią ir aštrią
manęs jau nebuvo

o aš vis dar sapnavau tave,
erškėtrožėje ieškantį švelnumo

taip, tu žinai
viską tik sugalvoju:
spygliuotą abėcėlės vielą
nuo a iki ž,
tačiau tai irgi nėra tiesa,
tu žinai:
sugalvojau ne viską


mes per ilgai buvome žodžiuose
ir mūsų kūnai raukšlėjosi
mirkdami įspūdingų sąvokų
jūroje


vis iš naujo žodžiuose
mes ieškojom pasaulio
vis tvėrėm ir tvėrėm,
o paskui nugarmėjom

ten, kur ilsisi vėjas
alsuoja tarpeliuos
tarpekliuos
tarp pirštų


ten, bedugnėje,
mes radome pievą
suvaikėjusį dievą
medyje

jis dr,+0
viai2

galėčiau daug mąstyti apie savo gyvenimą... bet dažniausiai sustoju. to išmokau... man trisdešimt, aš vis dar tebesu vaikas. džiaugiuose vis dar mane aplankančiais dvasiniais potyriai... rašau taip, lyg galvočiau, jog šito dienoraščio niekas nemato... svetainės dizainas čia uždaresnis. taip, dienoraščiui tai tinka... :)))

na štai, prisiregistravau naujam puslapy... įdomu, kas laukia...