http://foodday.blogas.lt/sviestiniai-sausainiai-1017.html

šiandien į rankas paėmiau
keletą ką tik išsiritusių viščiukų,
nors apie šiuos eilėraščius
to ir nepasakytum,
aš jį taip mylėjau
taip mylėjau,
bet jis kaip tyčia turėjo nukristi ant žemės
ir sudužti
iš jo vidurių išėjo pūslelė

bliamba, kiek skausmo
kiek skausmo.
o aš, kokia gėda,
malu šūdą apie kalafiorus

gyvenimas

vieną melodingą meilės istoriją
pakeičia kita
tarp jų stoja pauzės,
gilios, ilgam
tačiau tos akimirkos prie bedugnės
ir buvo gražiausios,
kai stovi šitaip
ir stovėtum, rodos,
iki pat mirties

http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/4356.html

rudens žemėj

kai
po daugybės eilinių mirčių
vieną sykį numiršti
tikrai nieko tokio.
žvelgdami į šitokią daugybę
amžinybės ritmu
šokančių lapų
nepastebėjome,
jog tu kažkur dingai
net kai verkia dangus
ir iš ilgesio miršta vėjas,
kai ištuštėja gatvės,
parkai ir alėjos –
žemėje ramu:
tavęs nėra,
ir niekas net nepastebėjo

aš rašau tiktai tiems,
tiktai tam vienam,
kuris moka skaityt,
kuris kairiojoje krūtinės pusėje
turi įsisegęs gyvą
ir tiksinčią,
galbūt tam, kuriam dovanota laukinė gėlė
vis dar kažką reiškia, tam kuris ją
uosdamas sugeba įžvelgti
kažin kokią prasmę, tam, kuriam
ta vienintelė laukinė gėlė
brangesnė už visą pasaulio
blizgesį,
tam, kuris ja tyliai žavisi vienumoje
visomis juslėmis geria
tebus ta gėlė
paprasta pilka ir bevardė,
bet iš mylimo rankų
ir net tada, kai tokio nėra

geriau užmušti kūdikį lopšyje, nei puoselėt tuščias viltis

kaip pasakyti, kad.
ne aš. o tik mano širdis.
ta kvailutė. pasiilgo tavęs,

žinau, gera tavo glėby
virpėt. ar nurimt.
patyriau tą laimę.
sapnuos.

o stebuklais tikrovėje
netikiu.
įbridusi upėje laiko,
ant seklumos

mokaus nesigręžioti.
bet sapnai. jie išduoda.
ir ledinis vanduo
mano kūnui nepadeda.

šiandien žvelgiu į save
ir neturiu kur pasislėpti,
žvelgi į save
ir į tave gal pažvelgia
dangus nesutikti praeiviai
eilėraščio medis
gal tik oazė
ir tas į tave pasilenkia,

reikia prisipažinti bent sau

aš myliu tave,
kiek kančios,
kiek džiaugsmo,
pasauli, jaučiu tave tvinkčiojantį savo venose,
tekantį arterijomis,
ir dėkingumą

Viena

liūdesys panašus į lietų
ne

nes prisimenu tik
juoką apsikabinimus krykštavimą
linksmą upelio čiurlenimą
ir šlapius sruogomis sukritusius plaukus
šilku žvilgančias gyvas akis
tą begalinį visoj visatoj aidintį
siausmą susilietimą
susiliejimą

dabar žiūriu pro langą
į lyjantį

sidabro kirviu atkirsta