Galėčiau išeiti
bet nežinau kur
niekad neturėjau namų
norėčiau numirti
bet nežinau kaip
juk mirties nėra

J. Ivanauskaitė "Šokis dykumoje", 113p.

Saulėtekyje, iš mano bendrabučio, aukštu aukščiau. Dar nemiegojau, bet nieko negirdėjau. Tik džiaugsmo šūkius dėl lietuvių pergalės. Po to - tyla. Neatkreipiau dėmesio. Nežinojau. Tyla nereiškė gero. Kai padėjau galvą ant pagalvės - kieme, ant šaligatvio, kruvina galva gulėjo vaikinas. Lauke buvo tylu.
Penkioliktas aukštas paženklintas krauju. Šaligatvis nubarstytas kažkuo baltu. Nuvalytas raudonis.

Tyliai pažvelgi žemyn. Apsisuka galva.

Sako, kitą rytą ten, balkone, dar buvo vaikino batai.

Sėdėjau Sereikiškėse. Skaitinėjau J. I. "Šokį dykumoj", kai ant suolo visai greta manęs nukrito lapas. Susitraukęs, parudęs, nusėtas juodais taškeliais.
Ruduo?

Kelionė autostopu į Paryžių, pasibaigusi Varšuvoj


Liepos 25 dieną ryžtingai išlėkėm į Prancūziją, pasiekėm Varšuvą ir grįžom nieko nepešę. Kodėl? Tikriausiai vienintelė priežastis - nesisekė. O jei plačiau:
1) iškeliavom sekmadienį, tai tikriausiai įtakojo tai, kad dauguma automobilių buvo pilni, na, su šeimomis visi grįždavo iš kelionių, ir sekmadieniais mažai fūrų, nes Vokietijoje jos važiuot negali tokią dieną. Taigi ilgai teko stovėt pakelėj, striginėjom;
2) rusas fūristas (paprastai jie dviejų tranzuotojų neima, tik po vieną, tad gal tai iškart buvo ženklas ) sakėsi nevešiąs mus į reikiamą kelią, tačiau įsuko į Varšuvos centrą, pasiklydo ir kažkodėl išlaipino mus ten;
3) išlipę turėjom nusigaut iki vietos, kur galima tranzuot, t.y. užmiesčio. Buvom centre. Autobusai naktį nevažinėja, be to, nežinojom, kur su kokiu važiuot. Tad ėjom ėjom ėjoooom ėėėjoooom labai daug;
4) vos tik išlipom, pradėjo lyt. Lijo visą naktį. Nors ir turėjom lietpalčius, buvom šlapi, nemiegoję jau visą parą, pavargę;
5) nuo ėjimo kojos jau buvo pūslėtos, kuprinės, kai esi pavargęs, atrodo sunkesnės nei yra. Ir šiaip viskas, kai esi nemiegojęs, sušalęs, šlapias ir pavargęs, atrodo daug blogiau nei iš tiesų;
6) ryte neatrodė, kad nustos lyt.
Štai kodėl nutarėm nutraukti kelionę ir traukiniu grįžom iki Suvalkų, kur mus jau pasiėmė mano tėtis. Kiek girdėjau, visoj Europoj dabar lietūs, o Lenkijoj dar ir škvalas. Tad jei vakar vakare, kai pailsėjom, ir buvo liūdna, jog nutraukėm ilgai planuotą kelionę, tai šiandien sužinojus apie tuos lietus visai nesigailiu.

Kita vertus, ši para buvo smagesnė už tas šešias dienas, per kurias pernai Pakeliavau po Lenkiją ir Vokietiją. Kodėl? Dėl kompanijos. Važiavau su Pax. Pernai su nepažįstamu vaikinu, kurį pamačiau tik prieš pat išvažiuojant. Buvo nuobodu. O šiemet kad ir kaip nesisekė, kad ir kaip buvau pavargusi, buvo linksma. Ypač kai taškėsi margarinas ir kai įsėdom ne į tą traukinį:

Kai prieš kelionę Lietuvoje pirkomės maistą, Pax ėmė margarino dėžutę. Sakiau neimt, nes ištirps ir bus bėdos. Jis buvo užsispyręs. Buvo bėdos :D Prie Bialystok’o pamatėm stabtelėjusią fūrą, pagalvojom, kad sustojo mums, bėgom iki jos, pasirodė - ne mums. Nuvažiavo. Staiga sustojo kitas automobilis ir pradėjo signalizuot. Paxas priėjo paklaust, kas atsitiko. Lenkaitės bandė paaiškinti, bet Pax nesuprato. Joms nuvažiuojant, pamatė. Kuprinė buvo atsitraukusi, margarino dėžutė atsidariusi ir skysti riebalai ištiškę į kuprinę, ant jos, ant miegmaišio ir jo kelnių. Nors lynojo, nors mano kuprinė svėrė kelias tonas, nors buvau pavargus, bet tada juokiausi vos ne iki nukritimo :D

Kai sėdėdami Varšuvos užmiesty nutarėm traukt į autobusų stotį, įsėdom į vienintelį ten važiavusį autobusą, išlipę iš jo paklaidžiojom, kol radom stotelė, tuomet skaitėm maršrutus ir bandėm įsivaizduot, kris galėtų važiuoti į centrą. Niekas aplink nemokėjo angliškai. Radom patys. Įlipom į sausakimšą autobusą. Zuikiais. Šlapi ir purvini glaustėmės su švariais ir kostiumuotais lenkais. Nukeliavom į centrą, išlipom. Pagaliau skrajutes dalinantis lenkas kalbėjo angliškai. Nurodė kryptį į autobusų stotį. Nusipirkom bilietus į Suvalkus, paklojom po 60 zlotų. Išvados apie centrinę Varšuvos stotį ir keliones lenkiškais traukiniais:

* nusipirkus bilietą, ant jo nieko neparašyta. Nei perono, nei išvykimo laiko, nei vietos. Nieko. Tik kiek kilometrų važiuosim ir į kur;

* informacijoj sėdinti moteriškė susiraukusi ir į klausimą, ar moka angliškai, atsako “A litlle”. Ir jai nerūpi, kad nieko nesuprantu, ką ji kalba;

* į informaciją reikia eiti tris kartus, kad suprastum bent jau dalį to, kas tau reikalinga;

* nors vaikinas nurodė, kad čia autobusų stotis, autobusų tu nerandi. Tik daug traukinių. Taip, čia ne autobusų, o traukinių stotis;

* nusileidęs į peroną, kurį, jei gerai supratai, tau nurodė informacijoj, sulauki traukinio, kurio kryptis ta, kurios tau reikia. Įsėdi. Po kokių trijų-penkių stotelių ateina konduktorius. Pažiūri į tavo bilietą, į tave tada vėl į bilietą. Ir sumala kažką lenkiškai. Sakai “I don’t understand”. Konduktorius dar kažką pasako lenkiškai. Sėdi išsižiojęs. Greta sėdintys jaunuoliai skuba į pagalbą. Išverčia, kad tai ne tas traukinys, kurio mums reikia. Šis važiuos 9 valandas. Nors mums reikiamas būtų važiavęs kokias 4. Sėdim išsižioję. Konduktorius kažką kalbasi su lenkais. Jie truputį mums verčia. Galiausiai numoja ranka ir sako - važiuokit. Vis tiek į tą pačią pusę;

* “Ot bus smagu, jei ateis kitas onduktorius,” - pasakau ir nusijuokiu. Prisikalbu. Po kokių keturių-penkių valandų mus pažadina sodrus vyriškas balsas: “Biliety!”. Žiūrim apsimiegoję į du konduktorius. Tiesiam bilietus. Šįkart pagalbininkų, galinčių išversti nėra, tad tenka ne volioti durnių, jog nemokam kalbos, o Paxui galąst liežuvį ir kalbėt lenkiškai. Vėl ta pati dainelė: ne tas traukinys, bilietai netinkami ir pasakojimas, kaip išties turėjom važiuot. Linksim galvom. Pasakojam apie aną konduktorių. Galiausiai viskas baigiasi taip: vienas vyras sako, jog jis tikrai nerašys kitų bilietų, čia daug darbo ir jei antrasis ūsočius nori, tegul rašo. Ir išeina. Ir antrasis rašo. Ilgai ilgai. Primokam dar 52 zlotus už abu ir gaunasi, kad kelionė mums atsėjo po 86 zlotus. Daug. Pagaliau gavę naujus bilietus keliaujam tolyn;

* daugiau nebevažinėsiu traukiniais Lenkijoj.

Nuvažiavom apie 1 200 km. Nežinia, kiek nuėjom.

Tokia tad kelionėlė. Iš didelių norų pasiekti Paryžių gavosi šnipštas. Bet nereikia nusiminti - kai pūslės ant padų visiškai sugis ir nebešlubuosiu, sakysiu: kelionė buvo smagi.

Liepos 25, sekmadienį, su savo būreliu tranzuotojų iškeliauju į Europą.
Maršrutas: Lietuva-Lenkija-Vokietija-Olandija-Belgija-Prancūzija-Vokietija-Lenkija-Lietuva.
Miestai, į kuriuos užsuksime: Hamburgas, Amsterdamas, Roterdamas, Briuselis, Paryžius.
Tikimės įveikti šį kelią per dvi savaites.
Linkiu sau ištvermės, kantrybės ir, žinoma, sėkmės :)

"O danguj beveik pilnatis.
Be vienos dienos pilnatis.
Be vienos dienos kažkam gyvenimas,
Be vienos dienos kažkam mirtis."

Siela

Atradimai literatūroje


Pastaruoju metu mažai skaitau. Niekaip nepavyksta rasti gerų knygų. Bet štai J. J. J. mamos rekomendacijos pasiteisino jau antrąkart.

Pirmoji jos rekomenduota knyga: Nick Cave “ASILĖ, PAMAČIUSI ANGELĄ”. Tai knyga, kurią skaitydamas jautiesi keistai. Nesuklysiu sakydama, kad knyga šlykšti, bet patraukli. Jausmas panašus į tą, kurį patiri lupinėdamas šašą: šlykštu, bet norisi. Plačiau: http://www.tytoalba.lt/lt/index.php?option=com_content&task=view&id=1141

Antroji rekomendacija: Cormac McCarthy “Laukinių arklių pakerėti”. Šiaip man nepatinka knygos tokia tema, tačiau šią surijau per keletą dienų. Kažkodėl pagrindinį veikėją įsivaizdavau kaip R. Gosling’ą (taip, čia jau mano nukrypimai :D) ir istorija tarsi plaukė prieš akis. Knygos pradžia man nelabai patiko: keistas stilius, neaiškūs dialogai, migloti vaizdai. Tačiau įsiskaičiusi arba nepastebėjau šių trūkumų, arba jų nebeliko. Istorija apie savo vietos ieškančius vaikinus - gal skamba ir banaliai, tačiau knyga verta dėmesio. Daugiau informacijos: http://rsleidykla.lt/goods;5;5;preview,1;id,1293 Beje, pagal šią knygą pastatytas filmas ( http://www.imdb.com/title/tt0149624/ ), kurio dar nepažiūrėjau, bet jau turiu parsisiuntusi. Nesitikiu ir netikiu, kad jis bus geresnis už knygą, tačiau norisi vaizduotėje matytus vaizdus palyginti su filme esančiais. O ir šiaip įdomu pamatyti ekranizaciją. Jei jau pradėjau apie filmus, tai besižvalgydama interneto platybėse atradau, kad filmas, kurį žiūrėjau neseniai ir kuris mane pakerėjo ( http://www.imdb.com/title/tt0898367/ ), taip pat pastatytas pagal šio autoriaus romaną. Romano greitu laiku nesiimsiu skaityti, bet kai filmas išsisklaidys iš atminties, griebsiuosi knygos. Puikus autorius.

Lauksiu kitų J. J. J. mamos rekomendacijų. O tuo tarpu parekomenduosiu ir jai vieną kitą knygą. Juk taip gera dalintis.

"Iš Čizo Dilko eilėraščių rinkinio "Artimas tolis"

Baltomis dėmėmis krito ant mano gyvenimo, akinančiomis dėmėmis krito ant jo - žmonės! žmonės! - krito pasliki, ne - nusirito kamuoliais, gražiais kupolais, galvų, krūtų, sėdmenų kupolais, gražiais bicepsų kupolais - žmonės! žmonės! - šmėkščiojančios raudonos pėdelės; jūsų, jūsų, jūsų - lūpos, besitiesiančios į mane - žmonės! žmonės! - nežudykite manęs, nežudykite vienas kito, jums nėra dėl ko varžytis šioje žemėje - baltieji dievo plyksniai, šiltas gyvenime, kažkuo besidedąs: žmonės! žmonės! - aš verkiu, žmonės: mergina, šilta, brangi, prisispaudus prie manęs perpildytame autobuse; iš penkių pusių suremtas jūsų - žmonės! žmonės! - aš girdžiu, girdžiu, kaip kvėpuojate jūs - penkeriais plaučiais, krūtine, krūtine, krūtine, krūtine, krūtine - trimis moteriškomis, dviem vyriškomis, prisispaudę prie manęs perpilytame autobuse: tarsi prieš galą, prieš patį galą - žmonės! žmonės! - tarsi aš visuomet buvau jūsų, jūs visada buvote mano. Perpildytame gyvenimo autobuse aš, aš apverkiu jus, kodėl? kodėl? Šiltas nuo jūsų kūnų, nuo jūsų kvėpavimo šiame autobuse, lekiančiame link bedugnės, aš apverkiu jus, kvailus, kvailus, nekenčiančius vienas kito."

Jaroslavas Melnikas "Tolima erdvė"

A. Škėma “Prašymas Nr. 2″

Aš niekad nemačiau žiemos.
Užaugau šiaurėje, kur vasaros trumpos.
Aš niekad negirdėjau vargonų.
Visus vaikystės sekmadienius praleidau patarnaudamas Mišioms.
Aš niekad nemylėjau moters.
Paskutiniąją mylėjau dar kūdikystėje.
Aš niekad nenusižudžiau.
Vieną dieną norėjau šokti žemyn iš penktojo aukšto.
Šaligatviu ėjo nėščioji.
Ar galėjau ją išgąsdinti?
Rašykite man laiškus.
Kaip reikia gyventi?

Vertybės.

Šiandien ieškojau sagų naujai senam megztiniui.
Pamenu, vaikystėj mano namų prieškambaryje buvo spintelelė su vienu stalčiumi. Mėgdavau atsidaryti tą stalčių ir žvelgti į jo turinį. Kartais išsiimdavau stalčių, nusinešdavau kambarin, kur tėtis žiūrėdavo televizorių, o mama megzdavo, ir žaisdavau. Tame stalčiuje buvo visko: varžtų, kamštelių, plaukų segtukų, įvairių popierėlių, vaško rutuliukų, tačiau karaliavo ten sagos.
Mamai išsikrausčius ir prasidėjus remontui, išrankojau sagas ir susidėjau į dėžutę. Ją turiu iki šiol.
Vertybės.