Iš "tranzavimo" įspūdžių


* * *

Kaune greitai atsiradau prie autostrados. Čia niekas nestojo gal dešimt minučių, ėmiau nervintis (taip, dešimt minučių man atrodo jau daug, išpuikau). Sustojo mersedesas. Gražus. Viduj - netvarkinga. Vairuotojas - kažkur 35-erių metų vyras, neišvaizdus, žavumo kiek suteikia žilstelėjusi keletą dienų neskusta barzda. Pavėžėt galėjo tik iki posūkio į Kaišiadorį. Kalbam apie niekus. Mokyklos baigimą, paskutinį skambutį ir t.t. Staiga jis ištiesia man savo telefoną ir sako:
- Įvesk savo numerį.
Aš:
- O kam?
- Šiaip. Kada važiuosiu pro Šakius, tai galėsim susitikt.
- Ai, gal nereikia.
- Kodėl? Juk sakei, kad nuobodu ten. Tai susitiksim, ką nors paveiksim, - pabrėžė frazę “ką nors paveiksim”.
- Gal nereikia, - nutęsiau aš.
Likusį kelią tylėjo, į mane net nepažvelgė. Kokias dvidešimt minučių. O aš bandžiau nesišypsot ir sutvardyt juoką. Uch.
Paleido jis mane autostradoj Kaunas-Vilnius. Ten taip pat ilgokai nestojo, bet čia tranzuot buvo smagiau: aplink laukai, esu kažkur, saulė šviečia, daina galvoj sukasi. Taip niūniuodama ir vaikščiojau kelkraščiu, kol sustojo panelė. Trečiąkart per visą mano tranzavimo istoriją. Pakeliui paėmė dar ir moterį, matosi, mėgstančią išgerti. Prieš sustodama vairuotoja dar šyptelėjo: “O, kokią pakeileivę turėsi.” Ją paleido kažkokiam kaime pakeliui, o ten paėmė jauną filmiškai gražų vaikiną. Matyt, ima visus be išimties. Gražu, pagirtina. Visi trys visą kelią tylėjom. Mus paleido Vilniuj, netoli Savanorių. Kartu nuėjom iki stotelės, kartu laukėm autobuso ir važiavom tuo pačiu. Taip smagiai pakalbėjom, antrąkart iš eilės Vilniuj sutinku nuostabių nepažįstamų žmonių. Jo net vardo nepaklausiau, bet argi tai svarbu? Man išlipant iš autobuso jis pasakė “Iki”. Kvailai šypsojausi visą kelią iki katedros.

2009-05-17

* * *

Trys šiandienos pamokos:

1.Vasara yra blogiausias metų laikas tranzuoti: karšta, niekas nestoja. Nuo namų iki vietos Vilniuj užtrukau lygiai 5 valandas. Kai įprastai tai užtrukdavo 3,5 valandos.
2. Kai pirmąkart tranzuojantis berniukas prašo, kad tranzuotumėt kartu, nepasiųsk jo stovėti toliau, sakydama, kad kai tau sustos, paprašysi, kad paimtų ir jį. Tyčia sustos sunkvežimis, kuris gali paimti vieną. Ir tu į jį įlipsi. Ir po dvidešimt minučių gailėsies. Matyt, dievai nubaudė.
3. Kai pusplikis susitranzuotas dėdė kažko paklausia šypsodamasis, atidžiai klausyk, kad nereikėtų trisart perklaust. Jis klausia, ar nenori pasimylėt. Pakartoja triskart. Tu maloniai atsisakai. Jis pasiūlo sumokėt. Pasimokei - paklausk, kiek mokės. Dėl įdomumo.

2009-07-04

* * *

Penktadienį sutranzuotas dėdė keistu rūpestingumu pirmąkart sukėlė baimę, kad tranzavimas nesibaigs laimingai. Dėdulė sumanė patikrinti, ar mano rankos tikrai šaltos ir laikė savo delną ant mano plaštakos ilgiau nei reikėtų. Kalbėjo lipšniu balsu. Galiausiai ėmė kviesti mane ir mano drauges į kažkokio filmo seansą, kurį jis rengia. Paniškai baimei kiek aprimus ir jau pasiekus Vilnių, dėdulė pasirodė visu…am… smarkumu.
- Ar išdžiūvai?
Kaune lijo ir teko tranzuoti šlampant.
- Beveik.
O jis ėmė ir uždėjo ranką man ant kelio. Ir taip dviprasmiškai patrynė mano koją. Tada ėmė postringaut apie mano sijoną, koks jis plonas, todėl greitai ir išdžiūvo. Kchem. Skubiai padėkojus už pavežimą šokau lauk iš automobilio.

2009-10-20

* * *

Penktadienį susitranzuotas dėdė apšaukė mane dėl patriotizmo. Susimąsčiau. Pamąsčiau. Gal ir protingai kalbėjo. Bet vis vien patylėjau. Kam veltis į beprasmį ginčą. O vėliau papasakojo gražią istoriją, kurios jis nesuprato, o aš likau susižavėjusi. Kartą lyjant jis paėmė seną moteriškę. Sakė, tipinė vienkiemyje gyvenanti atsiskyrėlė, kvapas nuo jos sklido siaubingas. Pavežė kokius penkis kilometrus. Ji ėmė kuistis krepšyje. “Ne ne, pinigų nereikia,” - pradėjo gintis dėdė. “Aš neturiu pinigų,” - atsakė moteriškė. Ji išsitraukė gabalą duonos. Atlaužė gabaliuką, padėjo mašinoje ir išlipo. Vertybės. Tikriausiai jis tą duoną išmetė. Vertybės.
Dėdė provokavo mane. “O ar nemanai, kad aš maniakas? O jei esu maniakas? Ar turi, kuo apsigint?” Šypsausi. “Gaaaal.” Šypsausi. Vėliau abu linguojam galvas, nesuprasdami, kaip žemai turi pulti vyras, kad tranzuojančiai merginai siūlytų sumokėti už seksą. Ir nuveža iki pat reikiamo namo. “Kaip su taksi,” - sako. Jau ketvirtąkart tranzuojant taip. Kaip su taksi.
Dėdei buvo 25-28 metai.

2009-12-21

* * *

Pamenu, gal prieš mėnesį perskaičiau vienos pažįstamos blog'o įrašą, kur ji pasakojo, kaip susitranzavo vyrą, kuris nusuko į miškelį, užrakino ją automobilyje ir nuėjo nusilengvinti. Ji, žinoma, supanikavo, greitai suvokė, kad neturi net menkiausio peilio ar šakutės savigynai. Rado neužrakintas užpakalines automobilio dureles. Lėkė per tą mišką kaip išprotėjus. Išsigandusi vėl pasiekė kelią, įsėdo į kitą automobilį ir ten pravirko. Vairuotojas su draugu nusuko nuo kelio ir pavėžėjo ją iki pat namų. Tada mane užplūdo tokia paniška baimė, kad net sėdėdama namuose drebėjau iš baimės. Sakiau, kad nė už ką nebetranzuosiu neturėdama jokio daikto savigynai. Bet žinot... aš jo dar neturiu, nors po to įvykio tranzavau jau ne kartą. Kodėl? Nežinau... Tikriausiai kol nepapulsiu į tokią situaciją, kad teks pustytis padus, tol ir nesuvoksiu, kaip tai gali būti pavojinga. Nors dabar galiu drąsiai sakyti: nemanau, kad Lietuvos keliuose tai labai pavojinga. Viena tranzuoju jau apie du metus. Buvo vos keletas įvykių, kuomet teko susidurti su įvairių pasiūlymų turinčiais dėdėmis, tačiau visad lengvai praslysdavau. Nespėjus išsigąsti. Baimė ateidavo vėliau, jau sėdint saugiame automobilyje. O nuvykus į vietą būdavo tiesiog linksma: nuotykis.
Bet ką aš čia kalbu... Tranzavimas nėra toks baisus, kaip kad galėjot įsivaizduoti, perskaitę šį mano įrašą. Tai netgi labai smagus keliavimo būdas. Vargu ar keliaudama esu patyrus malonesnį jausmą nei kelionėje į Vokietiją per Lenkiją. Stovi pakelėje, degalinėje, lažai liežuvį užsienio kalbomis, sėdi automobilyje ir leki, neturėdamas aiškaus tikslo, vien norą keliauti, pamatyti, pažinti. Laisvė!

http://www.vilniausrotuse.lt/Articles/public/more/id/100
Manau, bus labai puikus renginys.
Atalyja - įstabi muzika.

http://www.youtube.com/watch?v=81MF_fU0t-4

Nesusilaikysiu ir pacituosiu vieną gražiausių mano skaitytų meilės prisipažinimų iš K. Sabaliauskaitės "Silva rerum":




ir pasakė jai paprastai: „Žinok, kad myliu tave be proto, labiau nei patį save, bet negaliu pažadėti, kad taip bus amžinai, nes myliu tave taip, kad negaliu tau šitaip meluoti." Bet pasakė galįs prisiekti, jog padarys viską, kad ją iš čia ištrauktų, prisiekiąs, jog ją iš čia ištrauks, nepaisant nieko, ir ves ją ir laikysis santuokos įžado, duoto prieš Dievą; Dievą, kuriuo jis, beje, nė velnio nepasitiki, tą ji irgi turinti apie jį žinoti, ir geriau tegul žinanti anksčiau nei vėliau; ir negalįs prisiekti mylėsiantis ją amžinai, nes per daug gerai pažįstąs netvirtą žmogiškąją prigimtį, bet galįs prisiekti ir duoti savo žodį niekada jos neišduosiantis ir nenuskriausiantis, ir jei kartais nutiktų taip, kad vieną rytą kuris nors jų atsibus ir ūmai pamatys, kad gyvena tarsi su svetimu ir kad meilė kažkur išskridusi pro langą tarsi pabaidytas paukštis, jis duos ja laisvę gyventi taip, kaip jos širdis geis, ir gerbsiąs ją amžinai, nepaisant nieko, ir ji turinti apsispręsti dabar pat, ar jai to pakanka, nes tik tiek galįs jai pažadėti, o daug tai ar mažai, tesprendžia ji pati, dabar pat.

http://donis.lt/ turbūt t y r i a u s i a lietuvių muzika

"Paliktainiai kaip sausainiai"

Skamba gražiai. Tik nelabai suprantu.

1933 metais Vokietijos nacionalsocialistai apšaukė E. M. Remarką (E. M. Remark) žydu (sakė, kad pavardę apsivertė: Kramer - žydiška) ir degino jo knygas.
Štai, kas yra skaudu.

Receptas

Pakilusi temperatūra,
kosulys,
sloga -
visa tai užpilame migrenos padažu.
Užgeriame didele doze Ibuprofeno.
Ir gauname apsinuodijimą vaistais.

Skanaus!

(štai koks mano rugsėjis)

Migrenuoju.
Kartais tai varo į ašaras, neviltį.
Tačiau laikausi.

Anubi - Ir saulė neteko pusės savo veido

Pasakysiu tiesiai šviesiai ir nieko neslėpdama - tai buvo viena NUOSTABIAUSIŲ dienų mano gyvenime.

Tranzuoti sekėsi puikiai ir smagiai. Pirmąkart važiavau su taksi. Ir nemokamai (ačiū, dėde fūriste Vidmantai už tai, kad susisiekei racija su taksistu, ir ačiū dėde taksiste, kovojęs Afganistane, ten peršautas, o ir turėjęs senelį partizaną).
Jolita Skablauskaitė tokia, kokią ją ir įsivaizdavau - magiška kaip jos knygos. Žavingai kukli. Ir išraitė man autografą (du: po Sado sindromu ir Brudeniu).
Kelionė atgal - taip pat puiki. Autobuso vairuotojas be galo draugiškas ir žavingas.
Buvo verta keliauti virš 200 km į vieną pusę ir tiek pat atgal, kad porą valandų pasigėrėčiau J. S. asmenybe bei kūryba.

Grįžom į Vilnių pačiu laiku - tiesiai į Aistės Smilgevičiūtės ir Skylės koncertą Alaus namuose. Koncertas puikus. Grupė puiki. Pasirodymas puikus. Nuostabus balsas. Nuostabi atmosfera.

Ir ačiū J. J. J., kuris visą dieną, nuo pat šeštos valandos ryto, keliavo su manimi, nors jam J. S. ir nereiškia nė aštuntadalio tiek, kiek man. Ačiū.