Jei tu žinotum, kad šiandien yra paskutinė tavo gyvenimo diena,
Kokie būtu tavo ištarti paskutiniai žodžiai, paskutiniai atlikti darbai?
Ar tada galų gale išdrįstum padaryti tai ko niekada iki šiol neišdrįsai?

Deganti širdis, kaip karštas betonas,
Tu eini grindimis, kuriose lieka antspaudai,
Kuriuos palieka smengančios i žemę kojos.
Verdantis kraujas, kuris plėšo, drąsko iš vidaus,
Tavo maldos nesvarbios, nes tavo laikas senka vis labiau ir labiau
Tu jautiesi bejegis, nes dievai tave paliko sitam lauke stoveti viena..
Tu ne karys, sitame pasaulyje esi per daug bailys...


Tarsi ant plono ledo, kuris vis labiau luzta,
Kaip bandai kabintis vis stipriau i gyvenima...
Tau po kojomis viskas griuva
Cia liko per daug, neissakytu zodziu,sakiniu
Per daug dar neatsakytu klausimų
Ir tu zinai kad liko tiek nedaug,
nes tavo gyvenimas lyg butu ant ribos...
lyg kabetu ant siulo. o siulas vis labiau plystu
nuo tos akimirkos kaip eini vis arciau prie ribos
tavo visas gyvenimas i dulkes pavirto..

Jei tu zinotum kad siandien yra paskutine tavo gyvenimo diena,
Kokie butu tavo istarti paskutiniai zodziai,paskutiniai atlikti darbai?
Ar tada galu gale isdristum padaryti tai ko niekada iki siol neisdrisai?

Deganti sirdis, kaip karstas betonas,
Tu eini grindimis, kuriose lieka tavo antspaudai,
kurias palieka tavo smengancios i zeme kojos
Verdantis kraujas, kuris pleso is vidaus,
Tavo maldos nesvarbios, nes tavo laikas senka vis labiau ir labiau
Tu jautiesi bejegis, nes dievai tave paliko sitam lauke stoveti viena..
Tu ne karys, sitame pasaulyje esi per daug bailys...
Ir galu gale dabar jautiesi kaip kvailys....

Tarsi ant plono ledo, kuris vis labiau luzta,
Kaip bandai kabintis vis stipriau i gyvenima...
Tau po kojomis viskas griuva
Cia liko per daug, neissakytu zodziu,sakiniu
Per daug darbu...
Ir tu zinai kad liko vananda,
O tu dar niekada labiau nenorejai gyventi kaip nori dabar

Kažkur gatvės gale,
Kažkur tamsoje,
Tas kažkas klykė lyg bandytų perėk pats save...
O kažkur kitoje gatvės pusėje,
Stovėjo žmogus nuleidęs galvą,
Ir tyliai iš nevilties net krūpčiojo..
Visą laiką akis nuleidęs į žemę,
Lyg būtų kažką pievoje pametęs...
Iš jo akių tryško liūdeys,
kuris nuolatos krito žemyn
Ir trankėsi į purvinas grindis,
Lyg bandė palikti jose kažkokį neaiškų randą...
Ir štai jis
prieš savo akis išvydo stovintį angelą...
Kuris rodė pirštu,
nukreiptu į dangų...
O iš ten krito žvaigždės,
Lyg krentančios snaigės...
Ir visam danguje,
Juodą spalvą pakeitė balta...
Ir žmogaus veide,
Liūdesį pakeitė šypsena...
O angelas dingo taip kaip atėjo,
Kaip ir žmogus nupėdino ten iš kur atėjo,
Ir staiga mieste išsivyravo tyla...

Kazkur gatves gale,kazkur tamsoje,
tas kazkas klyke lyg bandytu perek pats save,
O kazkur kitoje,gatves puseje,
Stovejo zmogus,nuleides galva,
ir tylei is nevilties net krupciojo..
visa laika akis nuleides i zeme
lyg butu kazka pievoje pametes...
Is jo akiu trysko liudys,
kuris nuolatos krito zemyn ir trankesi i purvinas grindis,
lyg bande palikti jose kazkoki neaisku randa...
Ir stai jis
pries savo akys isvydo stovint angela...
Kuris rode pirstu,
nukreiptu i dangu...
o is ten krito zvaigzdes,
lyg krentancios snaiges...
Ir visam danguje,
juoda spalva pakeite balta...
Ir zmogaus veide,
liudesy pakeite sypsena...
O angelas dingo taip kaip atejo,
o zmogus nupedino ten is kur atejo,
Ir staiga mieste issivyravo tyla...

Man niekada nereikejo tavo meiles laisku,
Ir as niekada netikejau tuo kuo tikedavai tu...
As tik norejau buti kartu...
As tik norejau prisiglausti prie tavo peciu...


Bet tu....
Tu netektei visko

Viskas arba nieko,


Iki pilnos laimes,
tau tik reikia adatos
ir iskarto ji sminga tiesiai tau venas...
Iki nirvanos,tau reikia tik tai kad visa tai tave veztu...
Tau nereikia draugu,nes tu turi tai ka visa laika savyje jauti....
Tarsi ant debesu,Tu vaikstai
tavo perkreiptam veide,
pasirodo mazai matyta sypsena,
ir tik tada tu jauti kad visa pasauli gali sutrypt!

Visas pasaulis tapo grazesnis,
Tavo miestas,tapo ramesnis...
Dingo alkis ,kaip ir skausmas,
isliko tik vienas sitas jausmas...

Taip greitai ji susminga i tave,
Ir tu jauti kaip venomis plaukia visa tai tavo viduje..
net siurpas nuo to gerio apema tave...
Kaip tu jauti kad dabar plauki...

Visada pries srove plauki,
ir tik tada nurimsi,
kada adata susminga i tave
tada adata susildo
tarsi tu vel jaustum kad esi gyvas...
tarsi plauktum pasroviui,
tarsi atitruktum nuo realybes...


Tu dar niekada,nesiojautei toks gyvas

`visas kurnas nutirpsta tu jauti kaip venomis teka,
kol galu pasiekia sirdi ir tik tada tu atsijungi

Kresantis kraujas,
Atviros zaizdos,
gatves gale,
kur siesos jau nera,
lyg alkanas suo,
kazkas klykia is skausmo,
mazai to dziaugsmo,
visos fobijos tavo galvoje,
nera vities pabegti is cia,
tarsi narve,
tarsi dezeje,
kuri dega ugnyje...
arba po zeme,
sliekai ir kiti padarai,

Padesiu taska sakinio gale,
Ir nubrauksiu zodzius kurie baigia uzknisti negyvai mane...

Baltam popieriau lape,
as rasiau eiles,kurias emiau is oro
kol galu gale, viena akimirka
vienoje sekundes dalyje,
as placiai pramerkiau akis,
Ir supratau,kad per daug klausimu
uzdaviau sau...
mano drebanti ranka ,
rase mintis, kurias diktavo mano kazkuri sielos dalis,
mano protas nevalde visu tu zodziu,
As nesistengiau rimuoti,nes tiesiog tais zodziais springau
Tie zodziai strigo gerkleje,
neapsiverte liezuvis tariant juo pries save
,as juo braukiau ir braukiau
lapo pradzioje,kol galu gale
truko kazkuri mano sielos dalis,
ir ranka sustojo ties ta dalimi...
ir tada supratau, ka as visa laika dariau...
Nuo ko visa laika begau,
nuo ko taip dusau...
Visi klaustukai sakinio gale,
as juo braukiau ir i juos taskus staciau...
as norejau pabegti pats nuo saves,
kol galu gale pamaciau...
kad baltas popieriaus lapas

Krentancios snaiges blaskomos vejo,
paliecia zeme ir joje dingsta,
sita nakti viskas mirsta...
Mano dovanotos geles,
tavo rankose nuvysta...
Sviesos tamsoje po truputi isnyksta,
Ir aplinkui nebelieka nieko,
tik mano mintys ,baltam popieriaus lape,
Uzrasytos drebancia ranka...
tiek daug klaustuku sakinio gale,
tiek daug uzrasytu zodziu kuriuose gal but prasmes nera,

Issprogusiom akim iki apsisikimo,
tu vaizduoji kieta iki Vemimo,
Nuo taves jau bloga,o man nurove stoga,
as siunciu visus ir nieko negirdziu...
O tu vis stovi ir ziopsai...
o as klausiu,koks sudas uzlpauke tau ant smegenu..?

As nekenciu tokiu....
Tokiu kaip tu...
As nekenciu tokiu kaip tu...
As nekenciu tokiu....
Tokiu kaip tu...
As nekenciu tokiu kaip tu...

Tavo susiktas snukis tarsi prasosi plytos,
Arba tave perpisiu arba krisk negyvas!!!
Tavo zvairos akys,slapes klynas...
Tu tarsi butum apsisikes,


As nekenciu tokiu....
Tokiu kaip tu...
As nekenciu tokiu kaip tu...
As nekenciu tokiu....
Tokiu kaip tu...
As nekenciu tokiu kaip tu...