Tavo kliedesiai,
tarsi tavo lupom kalba tavo dievai,
ir tai ka jie sako ,tik tu zinai,
tavo zodziai tai mano kryzius
kuri as nesiu amzinai!!!!
Jie tarsi styreles susmigo man i sirdi...
dabar tu gali skaityti mano akyse,
as tiek pat gyvas kaip tas zmogus
gulintis viena koja karste...
jis dar niekad taip arti zemes nebuvo kaip dabar yra
ir tarsi jo dievai, niekada negirdejo ka jo lupos tare,
ir tos zaizdos ant koju, nuo maldos jokios naudos ar sanso nedave...
stai klausimas kyla kodel dievai kurti,

Taip sunku nuryti tiesa,
Ir paslepti gedos pilnas akis...
Ar tau svarbu ka zmones pasakys!!!?

Taip sunku susigrazinti tai ko netekai,
Ir vien tik del to kad kad viska praradai!!!

Kulkos mano sirdyje,
Tokios pat tikros kaip meiles streles
kurios kiekviena diena sminga i tave...
Ir tekantis kraujas tarsi upes gatviu saligatviuose,
Kur kranto nematyti o gal ir nera,
kaip ir tavo dziaugsmo ,
sypsenos veide....

Kodėl mes gimstame tam, kad numirtume?
Ir per tą laiką visą savo gyvenimą,
Tarsi per kančią nurytume...
Kodėl ateinam į šį pasaulį, kad kažką nuramintume,
Arba įskaudinus jų sielas nužudytume...
Kodėl ateinam tam, kad kažką pastatytume,
O kiti sugriautų,tarsi sukramcius isspjautu..
arba kiekviena diena tarsi darzoves,
i savo darbus lakstytume...
Ir rasydami eiles arba knygas,
mes bandome palikti savo pedsakus laike...
bet viskas kartais dvelkia tustuma,
kodel mes vaikstome gatvemis ir keikiam patys save,
zudom tai kas grazu,savo svajones
ir tikim tuo kuo tiketi kartais kvaila ir naivu,
Ir keliam galva vieni uz kitus auksciau
nors gimem lygus,
bet taciau vergaujam vieni kitiems visa savo laika
Kodel visa gyvenima ieskome teisybes,
Bet ar teisinga gimti tam kad numirtume?

Sulauzyta strele, smenga i zeme,
tavo zodziai skamba kaip sugedusi radija,
pamenu dar ta diena,
kaip visas pasaulis sukosi tik aplink tave viena,
ir taip kiekviena diena,
tu atiskeli ryte ir supranti kad zodziai tirpsta tavo burnoje
o mintys gesta galvoje,
tarsi tavo veide,
parasyta visa knyga apie tave,

Kada as beeidamas staiga trenkiuosi i plytu siena,
As pajauciu kaip kraujas pradeda teketi mano venom...
Kada uzuodziu mirti taip arti,
Lyg buciuotu mano iki kraujo nukramtytas lupas...
Atrodo kad sirdis, tuos is krutines issoks ir tyliai numirs
nuo zodzio LAISVE galu gale prades net klykt
tarsi butu tukstanciai vergu beganciu i sviesa..
Ir kiekvienas is ju atiduotu savo givybe uz kita...

Ir dabar as jauciu...
kaip mirtis apkabina per pecius...
Ir saltu buciniu, isisiurbia i mano lupas,
Ir kazkas uz rankos mane tempia i tamsa...
bet sirdis verziasi i ten kur balta
Ir dabar as girdziu...
Kaip mirtis kartoja mano varda
Ir zudo mano siela...

As galiu buti piktas,
As galiu buti nieksas.
As galiu buti nesveikas,
Galiu buti tarsi apsestas,
As galiu buti visoks
koki tu nori matyti mane savo akyse..


As keikiu pasauli,
Kada man liudna...
As uzmerkiu akis,
kada man skauda....
As klykiu, nesveiku balsu...
Vien tik tam kad isgirsum
Kad as dar cia esu!!!

As galiu buti kietas,
As galiu nevaldyti savo jausmu,
As kartais galiu buti ir mielas,
As galiu vemti nuo tu paciu minciu
Galiu rekti kiek turiu jegu,
Bet tu vistiek manes negirdi,


As keikiu pasauli,
Kada man liudna...
As uzmerkiu akis,
kada man skauda....
As klykiu, nesveiku balsu...
Vien tik tam kad isgirsum
Kad as dar cia esu!!!

anksti ryte , kaip visi dar miegojo
mazas Vaikas tyliai nupedino per kalnus
vos patystamas roges
nes norejo dar nors karta pamatyti zeme is virsaus...
ir pajausti ta jausma kaip visu greiciu
skrendi tarsi is dangaus....
kaip zmones pabudo ta ankstu ryta,
ir pamate kad Kaledos atejo i ju namus...
tuo metu uz lango matesi zydras dangus,
ir krentancios snaiges kurios tarsi ciuoze ant vejo,
ir kazur labai toli, po kaledu medziu
zmones rado savo svajone,
ir net tie kurie tuo netikejo,
nors ir vieni sitam mieste stovejo
suprato kad tokiom akimirkom nenorejo buti tokie vienisi
kokie istisus metus




As sedziu prie lango ir stebiu zvaigzdes,
O snaiges uz lango taip letai krenta priesais mane,
lyg paliesciau jas savo ranka,
o rankose istritu ir viskas dingtu taip pat kaip atejo

Sniegas paliete zeme,
Ir visas miestas tarsi pasislepe,
po balta,sniego skraiste...
o anksti ryte , kaip visi dar miegojo
mazas Vaikas tyliai nupedino per kalnus tystamas rankose roges
noredamas dar nors karta pamatyti zeme is virsaus...
ir pajausti ta jausma kaip visu greiciu
skrendi tarsi is dangaus....
kaip zmones pabudo ta ryta is sapnu,
jie pamate kad Kaledos atejo i ju namus...
O uz lango matesi zydras dangus,
ir krentancios snaiges kurios tarsi ciuoze ant vejo,
ir kazur labai toli, po kaledu medziu
zmones rado savo svajone,



As sedziu prie lango ir stebiu zvaigzdes,
O snaiges uz lango taip letai krenta priesais mane,
lyg paliesciau jas savo ranka,
o rankose istritu ir viskas dingtu taip pat kaip atejo

Sniegas paliete zeme,
Ir visas miestas tarsi pasislepe,
po balta,sniego skraiste...

o anksti ryte , kaip visi dar miegojo
mazas Vaikas tyliai nupedino per kalnus tystamas rankose roges
noredamas dar nors karta pamatyti zeme is virsaus...
ir pajausti ta jausma kaip visu greiciu
skrendi tarsi is dangaus....
kaip zmones pabudo ta ryta is sapnu,
jie pamate kad Kaledos

As sedziu prie lango ir stebiu zvaigzdes,
O snaiges uz lango taip letai krenta priesais mane,
lyg paliesciau jas savo ranka,
o rankose istritu ir viskas dingtu taip pat kaip atejo