← Atgal

Pelėda UŽRAŠAI

Sukurta: 2010-11-25 18:04:28

*

Sukurta: 2010-11-12 19:18:45

Sukurta: 2010-08-13 17:11:28

Sukurta: 2010-07-04 11:17:36

Sukurta: 2010-06-01 14:09:14

Sukurta: 2010-05-17 23:09:54

Sukurta: 2010-05-07 09:10:32

DjhL%H^N912W
AUTOBUSAS
2010-11-13
Pranas

------------------------------------- 01. Gal dzievulis duos...

Nemoku rašyti taip, kaip atrodo reikėtų. Gyvenime, regisi, yra dalykų, kurių net artimiausiam dienoraščiui neprotinga patikėti. Tačiau ar toks perdėtas atsargumas nepakenkia savasčiai atspindėti.
Vakar parašiau:

2010-11-12 09:51
1. Labiau plikas...
"Kai sugedus kompiuteriui išnyko tekastai, atsiminiau, kad viršiausiai manyje sėdi žilagalvis kvailys. Juk štai dienoraštis. Ačiū Dievui, kad yra toks. Bet kodėl jį naudoju kažkokioms sapalionėms užrašyti, o bent kiek protingesnius dalykus kišu gan nepatikimoje vietoje. Ir štai šiandien sakau:
- Eik velniop, žilagalvi kvaily! Dink taip, kad nematyčiau ir neužstotum savimi šio dienoraščio.
Ir taip - sveikinu save nugalėjus kvailį. Bet ar neatsiras jo vietoje kitas, labiau plikas, negu žilas?"

Pirmoji atsiliepė iš Kartenos Dalija Kiliesienė:
Atsiras, Pranai, būtinai atsiras. Gera vieta tuščia nebūna. Ta kova su kvailiu nebaigiama Su Dalija, kad ir pabųdami susiraukę, o sutariame. Pyksti ir gerbi. O velnias, ar taip gali būti? Tačiau taip yra. Ir asmeniškai mano pagarba šiam žmogui yra labai reikšminga.
Vėl iš vakar dienos jos pašto man:
"Pranai, ar mano knygelės negavai, ar tik nepadėkojai?"
Negalėjau nejausti, kad Dalijos knygelė atspausdinta, kad ji jau jos ir jos artimiausių draugų rankose. Lig šiandien gerai atsimenu tą jos džiaugsmą, kuomet greitai prieš savo gimtadienį rašė:
Dalija: ( 2010-10-20)
"Pranuli mielas,
Vėlai šį vakarą seniūnė parveš mano knygeles, namai kvepės spaustuvės dažais.
Kaip jaučiuosi?
Žila jaunoji poetė, išleidusi pirmąją knygą.
Iki ašarų sujaudino žinia, kad mano kaimas suriko virš dviejų tūkstančių litų, mergaitėm (jos dukros- pr.) prisidėti nereikės. O sako - krizė. Meilei krizių nebūna.
Pristatymas penktadienį vakare - bijau ir laukiu. Pasiilgau žmonių.
Šiandien atvažiuoja rajoninio laikraščio korespondentė - renginys iš parapijos lygio pereina į rajoninio masto.
Su malonumu žaidžiu gyvenimą."
Džiaugiuos, kad kai kuriuos dalykus net iš sugedęs kompiuteris išlaikė. Dabar juos ryžtingai perkeldinėju į internetą, bet ne mechaniškai, o bandydamas prisilieti prie žmogaus taip, kaip mano supratimu jis atrodo.
Kai vienąsyk pavadinau jaunąją poetę Daliuku, ji kone ašaromis atsikvėpė parašydama, kad labai seniai tokiu jai meiliu žodžiu kažkas vadino.
Šiandieną Dalija Kiliesienė, jau perskaičiusi mano laišką, skubiai parašė:
Dalija (2010-11-13 12:07:42)
Išvažiuoju į knygelės pristatymą į netolimą kaimą.
Artimesnėms bibliotekoms irgi daviau.
Dar kiek pajėgsiu važinėsiu į pristatymus.
Sėkmės Tau, pavydžiu.
„Man? Pavydi. O viešpatie!- pagalvojau ir nelinksmai savyje šyptelėjau: - Gal dar net nežinai, mieloji, koks nesu niekšas. Na, žinoma, nežinai, ką Gmitė parašiusi. Bet ar suprasi, kada ji Gmitė, kada – ne. Va tokia, po minutėlės jau ne, jau Gmitė su Antonu, po kitos valandėlės Eik tu sau. Argi suprasi žmogų, kuris net tokiais būdais stengiasi pabėgti nuo savęs. Bet man ji tik Gmitė, tai yra netikro vardo būtybė ir gal Dzievilis duos, kuomet savo vardu taip nerašys net ir man, menkystai.
GMITĖ:
Ko tau iš manęs reikia niekingas, žmogau? Ar aš tave judinu? Baksnoju? Įžeidinėju? Kitaip neleidžiu vešėt tavo murglinam egocentrizmui užslėptam po senolio kauke?
Palik mane ramybėj“.
Atsakiau:
Pranas:
„Tiek prikakojus, angelėli, kad ne taip greitai išsivėdins“...
Suprantu, kad toks mano pasakymas bjauriai atrodo tiems, kas nežino, kodėl taip pasakyta. Man irgi šiandien atrodo, kad taip nereikėję. Bet neskubėkime. Bandysiu paaiškinti, kodėl taip. Bet truputį vėliau, kadangi man reikia pasiieškoti ir surasti kai kuriuos tekstus. Tačiau dabar noriu pasidžiaugti žmogumi su kuriuo - net nežinau - ar anksčiau buvome persimetę vienu kitu žodeliu. Kalbu čia apie Okok, siūlanti parduoti talentą, bet ne sielą
Okok - man:
Štai taip, p. Pranai, su jumis kalbasi adminė, kuri man dievagosi nenusižengianti etikai ir t.t. ir pan.
Okok - Gmitei:
mergaite-gmite-admine, ką tik paskaičiau tavo žinutę p. Pranui. gal pasakysi, kad ir ten nenusižengi bendravimo etikos normoms? ar bent rufkio tada atsiprašei?
Gmitė:
prieš paspausdama išsaugojimo mygtuką patikrinau, ar neparašiau nei vieno necenzūrinio, lyg ir ne.
Bet gal iki kito karto, nenurodant datos, nes visgi žmogus niekuomet netikras, kad ta data gali būti jo sulaukta.
Skaityti komentarus (24)Rašyti komentarą12 patiko

AUTOBUSAS
2010-11-17
Pranas

--------------------------------------- 1. Kai liko tik epilogas

- Liūdi?
-Tu ką! Autobusu važiuoju. Negi nematai, kokia žmonių grūstis? Atrodytų, kad nėra kuo kvėpuotis, bet kai pasistengi būti laisvas, tai argi sunku? Pažiūrėk į ANUOSIUS! Už mudu, regis, jaunesni, bet nejauni, o bučiuojasi. Va kokia žmonių košė - jauni, seni, vaikai, paaugliai, bet argi jiems trukdo? Bučiuojas, - džiugiai kalbėjo Vidinis.
- Tokių dalykų kitiems neparodysi. Kai žmogus ne tik negirdi, bet ir nejaučia pasaulio, tai baisu. Bet nepaisyk arba kitaip -nekreipk dėmesio. Taip Dievo padaryta: visokių yra, bet visokių reikia,- muzikaliu, iš sielos atklydusiu balsu pasakė moteris ir aš pažinau, kad tai ji, Laukinė Obelis. O pažinti irgi nebuvo sunku, kadangi jau ne kartą buvau ją girdėjęs. Paskutinį kartą ji taip:

“Baigta!
Liko tik epilogas.
Gal bus sniego, o gal ir ledo?
Gal Kenis pagaliau iššliuoš su slidėm, gal netgi kartu su Lina? O gal nė vienas...
- Ar įdomu?“ - tąkart dar paklausė.
- Palik ramybėje, - dabar burbtelėjau jos pusėn.
- O tu ar palieki?- atkirto.
Ir štai suprantu, kad kitaip būti jau negali. Sekiodamas Vidinį pats nepajutau, kai įkritau į autobusą, kuris važiavo nežinia kokios šalies keliais ir net nelabai suprasi, kokiu metų laiku. Bet dar labiau nustebino Obelies: „ Baigta!“ Liko tik epilogas“. Žinojau, kad pati mėgusi cituoti ( jeigu neklystų) S. Kierkegaardą ir ypač atkakliai įsikibusi į jo: „Gyvenimą galimą suprasti tik žvelgiant atgal, bet gyventi tenka į priekį“.
„ O gal tai ne ji, ne Laukinė Obelis? – pamaniau, bet netoli pamačiau ir kitas pažįstamas personas, o pamatęs Driežą, jau negalėjau abejoti, kad kažką savyje painioju. - Tik kodėl taip, kad man visa tai tik prologas, o jie jau nusitaikę į epilogą? Galbūt iš tiesų pakluso S. Kierkegaardui ir mano, kad išlipę iš autobuso, galės ramiai dairytis po praeitį, stebėti ją ir šitaip išmoks suprasti gyvenimą“.
Bet štai ir vėl Obelis ir, beje, visai nepataikydama į mano mintis.
- Man tas tavo, ponas Pranai: „O žuvys plauko po lendu kaip svetinkūnis.
- Taip? Bet gal geriau žiūrėk ne kaip kas čia bučiuojasi, o žvilgterėjusi į dangų, išgirsk, ką sako Juodvarnė.
- O ką?
- O tą! Argi sunku pakelti galvą ir išgirsti?
- Gal tu žinai, ką sako Juodvarnė? - sužiuro Obelis į Vidinį.
- Ė, nepaisyk jos, - pasakė jis ir vis dėlto, prarijęs tris pirmuosius sakinus, kitus tris pasakė kaip Juodvardė: „Nekėliau į šiukšlių dėžę, nors ir ne eseistika ten. Jis tikriausiai netiktų į nė vieną šios svetainės skiltį. Bet tai nereiškia, kad tai blogas rašinys.“
- Ar tai blogai? - kažkodėl perklausė Laukinė.
- Taigi pasakyta,- atsiliepė Driežas, - kad geras, nes jeigu „nesi blogas," tai savaime suprantama.
- Vadinasi, mano dar geresnis,- pasakiau apie savo kūrinį, bet turbūt per garsiai, nes net „...visi tie pražilę, sukriošę diedai? Du netgi bučiuojasi, stovėdami tokioje autobuso košėje!“ nutilo, nuščiuvo, liovėsi bučiuotis, o tokio dėmesio pagautas, ryžtingai, dar aukščiau pakeldamas balsą, padeklamavau iš savo susitikimų su Viljamu Šekspyru:

Žalioji vasara,
Kaip ir pražydusi gėlė,
Kaip aš su lopšiu savo ar lazda
Įstrigome ne amžinai -
Net nepažinsim, kaip atrodanti žiema
Su jos speigais, su vėtrom, pūgomis,
Su spengiančia tyla po žvaigždėmis,
Su vandeniu, kuomet sušalusiu sniegu
Po kojomis iškritęs girgžda.
Tik kas galėtų pasakyt, kad negražu,
Kai šitaip balta, balta, balta,
O žuvys plauko po ledu.

Regis, ir tada žinojau, kad tiek daug deklamuoti nereikėję. Ko gero, pakako paskutinės eilutės apie plaukiojančias žuvis po ledui, bet gi nepaslaptins, kad tuomet, kai kažkas trukteli už liežuvio, įvyksta tai, ko nesitiki. Tačiau suvokiau, kad šitame autobuse ne šiaip sau atsiradau, o kad sąžiningai atlikčiau provokatoriaus darbą, už kurį gaunu netgi daugiau, negu tenka išlaidauti aprangai ir pramitimui. Ir taip:
- Beje, Obelie, ar žinai, kodėl tau mano žuvys nepatikę? –stebinau autobuso publiką savo mužikišku užsispyrimu, vis klausdamas ko ji ir publika nežino. Aš, beje, irgi. Bet mano darbe šis metodas labai reikalingas ir neretai suteikia informacijos, kurią noriu išgauti. Laukinė Obelis tokiu poelgiu irgi buvo pražiodinta nuostabos, tačiau vis dėlto:
- Pasakyk, Pranai, ką bendro turi mano nuoširdi kritika apie tavo žuvis su mano kūryba?
- Aš gal, mieloji, ne todėl ieškau tavęs, kad pamatyčiau, kokia miela, graži. Labiau panašu, jog noriu pamatyti, kaip irkluoji per ledą ir paprašyti, kad to nedarytum ir nebaidytum po ledu plaukiojančių žuvų.
- Tu jau gebi mane cituoti? Kūrinys toks didelis, kad maniau, niekas, net Driežas nesugebės jo perskaityti, o prašau... Net ir tu cituoji. Leisk, mielasis, tave pabučiuoti.
- Nereikia. Nebent kada nors ateityje ant Tauro kalno, - grubokai pasakiau ir pirmą kartą per šį nutikimą susigriebiau, kad gal užtenka. Juk ir būnant provokatoriumi, vis tiek išlieka kažkiek žmogaus. Ir gal ne nuodėmė bent porą žodžių Obeliai ištarti jo, žmogaus, kalba. Gal net pacituoti, nes, jai, regis, tai patikę. Bet kaip tai padaryti?
Žinome, kokiu neįtikėtinai dideliu greičiu sklinda šviesa, bet kas žino, kokį greitį įgauna žmogaus mintys? Ir ar kas gali būti tikras, kad kalbėdama apie Ją, Laukinė Obelis kalba ir apie save. Ir tuomet jau... „Bet ša, Pranai“, - nutildžiau save, atodūsiu išdejuodamas citatą iš jos kūrinio „Svajonė apie sniegą.“ Dabar prireiktų pastangų, kad ją atsiminčiau, o tada ji pati įšoko į atodūsį ir labai norėjosi, kad ji būtų ne tik išgirsta taip, kaip parašyta kūrinyje, bet ir taip, kaip tuomet man pavyko pasakyti:
- “Gyventi kartu iki pat aštuoniasdešimties. Nors ir nustos bučiuotis.“
- Gyvenk nors iki šimto. Negaila. Bet kartu? O ne! Ne!- piktai pro dantis prakošė Driežas. - Kad tokie apsamanoję kelmai į mūsų beatričes kėsintųsi... O ne! Šitaip tikrai nebus!
"Ir šis baugina", - pamaniau sau ir, padėjęs tašką, galvoju, kiek dar daug po jo darbų reikia padaryti, kad. regis, net ir nedidelis sumanumas priartėtų prie epilogo.
Kažin, ar pasiseks?
***************************************************

AUTOBUSAS
2010-11-19
Pranas

----------------------------------------2. Ko nepasakė Laukinė

Kai atrodė, kad autobusas turėtų sustoti, nelauktai pasigirdo linksmas pranešimas.
- Ponai, patikėkite, jau daug metų, kai prie vairo. Visko matęs, nemažiau patyręs, bet tokios mielos publikos autobuse dar neturėjęs. Jums patinka, taip? Man irgi. Bet labiausia, regis, patinka Dievui. Jis perėmė iš manęs vairą. Džiaukimės, nes, atrodo, gyvenime nėra kitos tokios vietelės, kur taip arti žmogus prie žmogaus.
Kurį laiką autobusą užspringtino tyla – nei žmonių kalbos, nei jų kvėpavimo, nei motoro ūžesio, nei geležies žagsėjimo. Tylu kaip kurčio ausyje. Ir tik po gerokai užtrukusios kone mirtinos tylos:
- Gerai, kad ne karo metas. Antraip Dievui tektų pagalvoti, kaip pasirūpinti autobuso vairuotoju. Ir tai nebūtų nuodėmė.
- Kodėl taip atgrasiai? Sakiau gi – džiaukimės! Jis pats susirado mus. Visus. Be išimčių.
- Tokiais dalykais nejuokaujama.
- Stabdyk autobusą, antikriste, - pasigirdo dar vienas balsas.
- Negirdite, ką kalbu ar kaip? – pasakė vairuotojas ir, pakilęs nuo vairo, apysenio, kažkur matyto žmogaus, tačiau tvirtai ir lengvai jį laikančiais žingsniais, atėjo į keleivių saloną. Tai, žinoma, buvo stebuklas, bet juo reikėjo tikėti, o kuomet pasaulyje tiek daug prigrūsta neįtikėtinų dalykų, visi buvome tikri, kad likimas mus apdovanoja vienu iš jų – pirmą kartą važiuojame autobusu, kuomet jis apsieina be žmogaus už vairo. Žvilgterėjau į Obelį, į jos rankas ir atrodė, kad ir vienas žmogus gali papuošti net ir niaurią minią, kuomet jis va toks – su pilnomis saujomis svajonių. Ir atrodė labai natūralu, kad autobusas panūdo pagyventi kitaip:
- O kur tavo Šekspyras?- pasidomėjo Obelis, sugavusi mano žvilgsnį.
- Yra. Bet kodėl jis – mano? O jis... Kaip ir dažniausia. Jis įsimylėjęs.
- Yra?- net apsidžiaugė, nors, atrodo, turėjo būti kitaip, bent neužmirštant, kad autobusas važiuoja be vairuotojo: - Nagi, nagi! Būtų įdomu pačiai pasižiūrėti, kaip jis atrodo.
- Vidini, girdi? Tegu mato. Ar geram žmogui gaila?
- Žinoma, kad ne gaila, - ir jau negarsiai pašaukdamas: - Viljamai, baik bučiuotis! Nemanyk, kad tik jai vienai esi reikalingas, - ir netrukus pamatėme, kaip iš ten, kur buvo parašyta:
“Tai ko gi čia atsidangino visi tie pražilę, sukriošę diedai? Du netgi bučiuojasi, stovėdami tokioje autobuso košėje! Suprantama, jei taip elgiasi devyniolikmečiai, tokie kaip ji. Bet šitie... Pradeda pykinti. Gal jie tariasi esą įsimylėję? Argi įmanoma įsimylėti, sulaukus penkiasdešimties?“, -
išėjo laimingai besišypsantis diedas ir paduodamas man ranką:
- Kur nueik, tavęs visur pilna. Sakykite, kas atsitiko?
- Džiaugtis reikia! Girdėjai, ką vairuotojas sakė?
- O ką aš darau?
- Jis akinius pamatė,- parodęs akimis į mane, mestelėjo Vidinis.
- Tikrai?
- Pradžioje buto raktus, o paskui, jų ieškodamas, ir akinius, - prisipažinau .
- Pamanyk! „Pametė buto raktus“! Niekam vertas tas tavo butas, Pranuci, jeigu jam reikalingi raktai, - turbūt nesuprato Šekspyras, kokius niekus kalba. Man gi dabar rūpėjo irgi ne butas.
- Regi šią panele? Ar ne geriau tau bučiuotis su ja, o ne su ta sene.
- Iš kur žinios, kad ji sena? - lyg nustebo. Ir jau atsidusdamas taip, kad išgirstų visi autobuso keleiviai: - O Viešpatie, tik senas, labai senas, jau viską užmiršęs žmogus, gali tokias žodžiais medų gadinti. Irgi, mat, meilės reikalų žinovas! – ir grįžtelėjęs per petį: - Aniceta, girdi, ką jie čia liežuviais mala! Juokis, Aniceta, - paragino ir nusikvatojo:
- Cha-cha-cha! Man žmogus, kad ir sudiržęs, sukempėjęs, klibantis kaip išpuvęs dantis, pasispiriantis lazda, bet jeigu jis gražus, suprantu, kad gražus. O kad panelė taip rašo, taigi dar labai jauna. - Ir Obeliai: - Džiaugiuosi, kad susitinkame tokioje būtyje.
- Bet jus turbūt apie Liną, o aš... Laukinė Obelis. Ir man tikrai ne devyniolika.
-Pranucis mane irgi visokį mato, bet visuomet tik per kelias soneto eilutes. Tačiau man malonu, - atsiliepė Viljamas ir nepaisydama ar reikia – nereikia:

Man reikia,
Kad pasaulyje dalia,
Tokia, kaip ši - nekisdama išliktų:
“Prarado gėlės grožį trumpalaikį,
Bet sielą jo nevystančią išlaikė“.
- O toliau? Ir pagaliau prisipažinkite, katras iš judviejų autorius - tu, Pranuci, ar Vidinis? Bet, tiesą sakant, argi tai svaru? Žinau, kad šlamštas, bet miela, gražu, kad ir nemokšoms reikalingas esu, kad padedu lipti į dangų. Aha, atsiminiau:

„Aš noriu, Viljamai Šekspyrai,
Net pokyliuose būt su mintimis,
Kai noris, išbučiavus žodį,
Kaip poterį prasmingai pakartoti
Ir nemanyti, kad kažkas ne taip“, -
vėl padeklamavo eilėraščio fragmentą Viljamas ir jau kumštelėjęs man ir paniukindamas: - Nu!
Vidinis suprato man pagalbos šaukiančias akis ir jo paramos laukti nereikėjo. Pamačiau jį sustojusį priešais Viljamą, sužiurusį jam į veidą ir niekas, regis, netrukdė jam būti tik su juo, Viljamui Šekspyrui atnešantį auką ir pagarbą.
Vidinis:
Manęs dar čia nebuvo, kai kiti,
Paarę lauką, rodė į tave.
Taip sužinojau, kaip sunokti širdimi,
Net ir pasaulį piešti pagal ją
Nepaisant, kaip atrodo galvai.“
- Kąąąą? - kone kaip rudenio gervė spygtelėjo Šekspyras, matyt, kažkuo nepatenkintas, bet tuokart ir ant jo, ir ant visų keleivių galvų užgriuvo vairuotoja šauksmas. Tai vienintelis toks tragiškai džiugus šauksmas, kurį per savo amželį girdėjau ir, žinoma, būtų žema galvoti, kad dar kada nors išgirsiu. Bet dabar, paėmęs Laukinės Obelies raštus, skaitau:
“Svajonės - tai vienintelis mano turtas. Kai jos mane aplanko, turiu sugniaužti delną ir stipriai laikyti. Jei paleisiu, prarasiu viską. Niekas manęs nesuras, jei gyvenime teks pasiklysti“
Kas dar taip rašė, nežinau, o kodėl taip įmanoma parašyt, tai net nenumanau, o... žinau. Kai vėliau Obelies klausiau, kodėl ji savo raštuose nutylėjus tokį epizodą, truputį parausdama sakė, kad, girdi, rašyk - nerašyk, niekas tuo nepatikės.
O buvo taip...
/bus daugiau/

Sukurta: 2010-04-23 06:21:18

tinklapis www.kartena.lt
AUTOBUSAS
2010-11-22
Pranas

------------------------------------------------3. O buvo taip...

Gražus tas trijų trumpų žodelių sakinys – „O buvo taip“, bet nepaisant to, labai įpareigojantis. Vėl savyje stengiuosi išgirsti, suvokti, pauosti tą BUVO ir suprantu, kad tokiuose nutikimuose smulkmenų nėra, bet tarp reikšmingų dalykų visuomet yra dar reikšmingesnių. Suvokiu, kad niekas iš autobuso keleivių lig šiolei neužmiršęs anuomet matyto vaizdo, bet giliausiai, jautriausiai akių vyzdžiuose atgyja vairuotojo paveikslas. Vidiniui nepavyko padeklamuoti visą kūrinį ir nemanau, kad kas kitas būtų tai sugebėjęs, nes netikėtai kaip žaibas švystelėjo skardus, varstantis dvasią kone moteriškas balsas vairuotojo, užsimojusio vienu ypu išrėkti nemenką knyga, tačiau šitaip persistengęs, negalėjo iškalbėti nei žodelio. Jis tiesiog žaibavo, neršė po visą autobusą, o žodžiai atsirado tik tuomet, kai vairuotojas jau buvo galingai apglėbęs Vidini –
- Broli, Vidini!- sudejavo, suklykė, apsidžiaugė. Tuoj metėsi prie manęs: - Broli Pranuci! - vėl reiškė jausmus ir pajaučiau, kaip braška mano šonkauliai. Niekam niekuomet gyvenime mudu su Vidiniu nebuvojame taip reikšmingi, kai anuomet jam, autobuso vairą palikusiam vairuotojui. Bet tai dar pusė velnio, galima buvo kentėti, tačiau kai į šitą klyksmą pakilome ir mudu su Vidiniu, kaukdami „O broli Ypata!“, tuomet jau dangus pradėjo maišytis su žeme ir niekam nebuvo svarbu žinoti, kad prie autobuso vairo nėra žmogaus. Ir niekam neįdomu, kad nepaisant to, autobusas važiuoja, nenukrisdamas nuo kelio ir nesidauždamas su kitu transportu. Kaip ilgai- trumpai toks mūsų trijų –Ypatos, Vidinio ir mano - glebėsčiavimasis užtruko, jau turbūt istorija nutylės - buvome aukščiau Viljamo Šekspyro, aukščiau jo išbučiuotosios Anicetos. Net Laukinė Obelis užsimiršo, kad jos saujos pilnos svajonių; saujos pradėjo plyštinėti, trūkinėti ir pro atsiradusius plyšelius pradėjo birti, lašėti, dulkėti svajones.
Tačiau ar kas mato? Ar kam rūpi? Bet ne todėl, kad autobuso publika apatiška. Oi, ne todėl! Panašiai, kaip didesnė jėga įveikia mažesnę, taip ir reiškiniai – rėksmingesni paima viršų, savimi užgoždami tylesnius ir publikos dėmesys juos aplenkia. Taip ir mūsų autobuse - nebuvo poreikio stebėti, pažinti, suprasti, kad iš Obelies saujų laša ne vanduo, byra ne lubinai ar pupos ir ne dulkės, žybsėdamos kibirkštėlėmis, išsklinda besparniais angeliukais. Tačiau tai, kas sklandė kaip dulkės, kas biro ir varvėjo ant grindų iš Laukinės Obelies saujų, būtent jos, svajonės, ir gelbėjo nesuprantamai, gal net kvailai atrodančią padėtį –[i] jos irgi, nenorėdamos būti suspardytos, sutryptos ar kitaip paniekintos, suklykė, sudejavo, barėsi, pyko, prašė...
- O Viešpatie!- atsiskyrė Viljamas Šekspyras, puldamasis prie Obelies!- niekuomet, kad ir kas beatsitiktų, nedarykite taip – nevarvinkite, nebarstykite, nedulkinkite savo svajonių. Tai ne dvarų ar bankų, tai juk , gražuole, dvasios turtas. Tavo pačios, mergužėle! Bet kartu, žinoma, ir kiekvieno mūsų.- Ir dar aukščiau pakeltu balsu ir visai publikai: - Atsargiai ponai! žmonės! kiaulės! netrypkite Obelies ir visų mūsų svajonių...
- Ak!- trumpai, kaip paraku sviedusi kulką, aiktelėjo Obelis ir pirštai vėl susigniaužė į saują stipriai, kibiai, susigniaužė taip, kaip niekuomet dar taip nebuvo.
[bus daugiau]
******************************************************

AUTOBUSAS
2010-11-23
Pranas

--------------------------------------- 4. Netark be reikalo...

- Ak!- trumpai, kaip paraku kulką sviedusi, aiktelėjo Obelis ir pirštai vėl susigniaužė į saują stipriai, kibiai, susigniaužė taip, kaip niekuomet anksčiau. Ir dabar, prie ką tik parašyto sakinio, dar kartą atsimenu ją ir darosi apmaudu, kad savyje neturiu tiek energijos, kad gebėčiau aiškiau, protingiau reikšti savo mintis bent tada, kai užrašinėju atsiminimus. Atrodo girdžiu jos priekaištus, kad taikos Europoje laikas, mano žodynui prireikia gan nemielų dalykų – kad ir parako. Bet ar tik man? Atsimenu protingai išrodantį vyrą, mano supratimu lyg lietuvį, tačiau kalbanti prancūzų kalbą, kuris parodydamas į Laukinę:
- Ši mergiūkštė, kaip ir sakiau, aplenks daug ką.
- Tik jau ne autobuse, ne. Ar užsimiršai? Be vairuotojo gi. O dievai mato, kaip miela. Jokios baimės, ogi jokios! Aš noriu būti stipri, Avoir, tai tiesa. Ir tai svarbu aplenkiant, bet ar reikia? Va, paimi už rankos ar parankės ir... einam ar bėgam palengva, ristele, netrepsėdami. Dviejų žmonių kelias bendroje sumoje visuomet ilgesnis negu vieno. Ir nemanyk, kad nenoriu bučiuotis. Tik, žinoma, ne bėgdama, ar net eidama.
- Aš tai mėgstu pamiegoti ir dažnai tenka prisipažinti – ot! velnias, ir vėl pramiegojau. Bet labai džiaugiuosi dėl tavęs, Obelie.
- Ar manai, kad pramiegu tokius dalykus?- kilstelėjo antakius Obelis, supratusi pašnekovo žodžius tiesmukiškai. Avoir tyliai šyptelėjo ir jam buvo smagu pasakyti:
- Viliuosi, kad kuriądien sukaupsiu tiek valios, tiek parako, kad sugebėsiu kryptingai judėti į priekį, kaip tu. Net galima tuo patikėti. Pažiūrėk, - prinešdamas arčiau dešinį petį rodė lietuvis-prancūzas spindinčias, žybsinčias, žiburiuojančias kelias svajonių dulkeles, išslydusias iš Laukines Obelies saujos ir nusileidusias ant jo drabužio: - Ar matai, Laukine?
- Laukine Obelie, - šyptelėjo ji. - Bet iš tikrųjų, kur važiuojame, kur nuveš toks niekieno nevairuojamas autobusas. Ar manai, kad jam rūpi, kokia kryptimi važiuoja. Juolab, ar žino, kad man reikia išlipti Epilogo stotelėje. Turbūt, važiuoja ir tiek! Tai lengviausia.
Taip šnekučiavosi juodu, Laukinė Obelis ir Avoir, bet ir kitiems keleiviams poreikis šnektelėti didelis ir jie tą darė nepaisydami, ar kas juos girdi. Ir kitaip poreikį suprato Vidinis. Atrodė, kad po pasiglėbesčiavimo su autobuso vairuotoju, atjaunėjo, pasidarė žvalesnis ir net užmiršęs, kad kažkur Vilniuje netoli Jeruzalės yra Santariškės su ligoninėmis. Aš irgi jaučiausi kaip jis, netgi manydamas, kad galiu iš anksto nutuokti , kokius žodžius pasakys Vidinis. Ir dabar atsimenu, kad jie neretai būdavo lyg ištraukti iš mano burnos- neatrodė, kad galiu kažką prie jų pridėti ar atimti. Tai, matyt, todėl, kad jautėme, jog visas pasaulis sutilpo sielose, o Dievas buvo vienas. Jo vardą abu gerai žinojome, bet atsimindami įsakymą “Netark Dievo vardo be reikalo“, kantriai lūkuriavome, kol ilgiau kęsti jau buvo neįmanoma, reikėjo žiotis ir, nieko nepaisant, ištarti jo vardą. Vidiniui tai padaryti vis dar buvo sunku, todėl pradėjo iš tolimų prieigų, bandydamas lyg šydu prisidengti Šekspyru.
- Mielas Viljamai, ak, kaip norėtųsi būti tavimi tiktu. Suprask, mielasis. Sakau, nors tu suprask, apie ką kalbėsiu. Būk kad ir vienas klausytojas, bet - suprask! Čia tiek daug jaunimėlio jaunimo, kad ... Nemanyk, kad mudu su Pranucu tokie kvaili. Suprantame, kad ir po dvidešimt kartų taisinėtumei savo posmus, o tavimi, Viljamai, nebūsime. Bet sakau - supraski, kad džiaugiamės ne tuo, kuo būsime – nebūsime, o kad einame link tavęs, kad artėjame...
- Jis beveik cituoja mane, - išgirdau prancūziškai kalbantį lietuvį, vadinamą Avoir. - Atsimink, ką tau sakiau.
- Ar manai, kad užmiršau?
- Nemanau, bet koks stebėtinas sutapimas!
- Betgi tai gerai. Aš irgi manau, kad esi teisus. Net vienam bekelniui ponui sakiau...
- Pranui?
- Kai reikės tą bekelnį įvardinsiu.
- Jeigu kalbi apie Praną, nemanyk, kad jis bekelnis. Šis žmogus vardan provokacijos net tik sau, tačiau ir bet kam kelnes pasiryžęs numauti. Ne šiaip sau jam pasakyta: NEIŠDEGS!
Neatrodė, kad toks Avoir irr Laukinės Obels dialogas buvo plačiau išgirstas autobuso keleivių, bet kad jis svarus, rodo kūrino „Svajonė apie sniegą“ paraštėje paliktas Laukinės Obelies užrašas:
„Prancūzas įsakė dar 20 katrų perskaityti. Vakar pradėjau ir matau, kad jis 100 kartų teisus. O kada aš 20 kartų spėsiu perskaityti? Visgi 18 lankų!“
Tokia detalė tik primena, kad autobuso keleiviai it bitutės dūzgė atnešdamos į avilį savo medų. Kaip ir Vidinis. Dar jis tik smaginosi išrėžti prasmingiausią savo gyvenime kalbą, kai Viljamas Šekspyras:
- Lukterėki, bičiuli. Tai puiku, kad tokie tavo ir Pranuco ketinimai, bet esu gyvas, kaip alus. Noriu pabučiuoti Daliją,- ir, išskėtęs rankas ir kaip paukštis paplasnodamas: - Daliuk, palik poną Ražą ir gaudyki mane...
*********************************************

AUTOBUSAS
2010-11-25
Pranas
-------------------------------------------5. Nei vieno vyro

- Lukterėki, bičiuli. Tai puiku, kad tokie tavo ir Pranuco ketinimai, bet esu gyvas, kaip alus. Noriu pabučiuoti Daliją,- ir, išskėtęs rankas ir kaip paukštis paplasnodamas Šekspyras lyg kažkada iš savo teatro: - Daliuk, palik poną Ražą ir gaudyki mane...
Daugsyk esu manęs, kad nepaisant, kaip nuoširdžiai žmogus manytų, jog žino, pažysta Viljamą Šekspyrą nuo kepurės iki jo batų kulnų, kad jo trumpuose, tvarkingai pakirptuose panosės ūsuose kiekvieną šerį suskaičiavęs, kaip, beje, ir barzdoje taip pat, tačiau tai tik saviapgaulė. Ir bendrai, kuris iš žmonių galime pasakyti, jog žinome savo AŠ? Man būtų miela suvokti, kad paieškos tokių dalykų yra išgalvotos, nerimtos, sufantazuotos, o kalbame apie juos tik todėl, kad bent kiek išrodytume savaip originalesni, tačiau save apgaudinėjančių keistuolių sąrašas nemenkėja. Ten ir mudviejų - Karlono ir Vidinio - pavardės. Paklusus proto galiai, nekyla ranka ištrinti jų iš ten. Žymiai lengviau pasilikti apsimelavusiems negu pripažinti, kad NEI SAVĘS, NEI KITŲ, O JUO LABIAU JO, VILJAMO ŠEKSPYRO neįmanoma pažinti...Tokio jo, kažkuo panašaus į gaidį, nebuvau matęs ir nežinojau - juoktis ar tik atlaidžiai šypsoti, tyliai džiaugiantis, koks nepaprastai gražus žmogus, kuomet jis atsipalaiduoja, suplasnoja, išeina iš Savęsp. Laikas pagaliau suvokti, kad visi geriausi pasaulio teatrai pirmiausiai išeina iš Žmogaus, iš jo AŠ, o ir visas dvasinis turtas sukurtas šitokiu būdu.
O Dalija?
Pamačiusi ir išgirdusi tokį Šekspyrą, ji dar pašviesėjo, pagražėjo ir... paklausykime:
- O, Viljamai, nejau nežinai, kad draugų neišduodu, nemainau, neparduodu. Kviečiu ir tave būti mano draugu - eikš, pabučiuosiu!
- Ne, mielojo, ne! Ir pati suprask, kodėl – NE! Žinoma, kad atplasnosiu, bet bučiuosiu aš. Jeigu Tave būčiau pamatęs bent kiek anksčiau, tavo nuostatos man būtų buvę priimtinos, miela Dalija, Bet dabar atsiprašau. Dabar bučiuosiu aš.
- Nuostatos? Mano? Ar manai, kad jos keičiasi?
- Nežinau, ar keičiasi, bet faktas, kad šiandiena ŽINAU DAUGIAU NEGU VAKAR, nors, regis galėjau žinoti ir vakar. Ir mano, kaip vyro... Ar girdite? – kaip vyro, o ne poeto Šekspyro, pareiga atsakingesnė. Privalau ją atlikti, Dalija, ir už tuos vyrus, kurių per skystos blauzdos padaryti taip, ką žadu aš.
- Ką? Fu! Tik išgirskite, ką jis kalba! - nusistebėjo autobuso keleivis. Jaunas. Išminčiaus veidu. Ir kaip kiekvienas jaunas žmogus, visuomet truputį kvailesnis, negu žino.
- Ką reiškia tavo Ką? - nežiūrėdamas jo pusėn pasakė Šekspyras ir autobuso spūstis atsikvėpė, praretėjo, atsivėrė erdvės takas ateiti Žmogui pas Žmogų. Jo rankose atsirado nedidukė, bet labai graži savo kuklumu ir paprastumu puokštė gėlių. Eisena Šekspyro neįprasta, kad net nepasakysi kokia būtent - šilta, jauki, traukianti akis, BET KARTU IR PRIEKAIŠTINGA SAU IR VISAI VYRŲ GIMINEI, KAD geri darbai vėluoja dėl jų kaltės. Ir ne jie pirmieji ištarė jau Dalijai girdėtus žodžius:

rimipimi: Toks gražus kalbėjimas! Sujaudinote, Daliuk, iki ašarų. Žemai Jums lenkiuosi moterų vardu.
spika: Žemai lenkiu galvą ir maldauju, kad visos moterys suprastų savo lemtį ir džiaugtųsi tuo, kad yra moterys.
nebeieškau: Kai Jums kartą, Dalija, pasakiau, kad esat tikra, pati nemokėjau paaiškinti, kokia esat. Dabar žinau. Dėkui už gražias mintis, už moters išaukštinimą galbūt mūsų pačių akyse.
Eiliuotoja: Dėkoju Jums už šiuos nuostabius žodžius. Pasiskolinsiu juos ir mokysiuos dėkoti. Ačiū.
giedrex26: Labai graži padėka lemčiai, bet Tu, Dalija, daug kartų gražesnė už tuos nuostabiai skambančius žodžius.
Rykštė:
Ak, kaip gražu...
Nėra daugiau ką ir pridurti.
Skaitysiu ir skaitysiu. Ir reikia mokytis gyventi taip, kad po daug metų galėčiau pasakyt tą patį.
Rudenė:Pirmą kartą Jūsų nuotrauką pamačiau "ŽŽ" ir net aiktelėjau - kokia nuostabiai graži moteris, spindinti švelnumu ir ramybe. Ištvermės Jums, Mieloji Dalija!
- Negi nei vieno vyro šiame autobuse,- ištarė Viljamas. Ir dar kiečiau prispausdamas liežuvį: - Negi?
- Ar nematai? Neiškentė tas pats jaunas žmogus
- Čia tavo komentaras?
- Ar neaišku?
- Ne, vyro nematau, - pasakė Šekspyras, artėdamas prie Dalijos iškilia, kilnią pagarbą moteriai rodančia eisena.

Sukurta: 2010-03-12 11:01:54

Sukurta: 2009-10-20 08:28:09

http://peleda.mybb.ru/

http://www.kurybingi.lt/news.php?readmore=6172
Bandyk į kūrybingi eiti per čia. tik rusų serveris atidaro paspaudus du kartus;
Atidarys šis lapas ir vėl jame spausk pakartotinai kūrybingų svetainę.
Man taip puikiai viskas vartosi per rusų serverį.

Переход по внешней ссылке
Вы собираетесь перейти по внешней ссылке http://www.kurybingi.lt/news.php?readmore=6172, предоставленной одним из участников форума UŽDARAS, LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS. Администрация сервиса MyBB не несет ответственности за содержимое сайта www.kurybingi.lt и настоятельно рекомендует не указывать никаких своих данных, имеющих отношение к форумам на сервисе MyBB (особенно e-mail, логин и пароль), на сторонних сайтах.

Для перехода, нажмите на ссылку ниже:

http://www.kurybingi.lt/news.php?readmore=6172

Va dabar spausk šitą nuorodą.