labai seni laikai...
https://www.youtube.com/watch?v=UmmOJx_Hxto

Dabartis, esatis
https://www.youtube.com/watch?v=I1nbl0YJLyw&list=RDI1nbl0YJLyw&start_radio=1&t=3

https://www.youtube.com/watch?v=xmKUZeJB_Nw  a cha cha!
(Aukštesnė duotybė, neminint profesionalumo).

Na o personalinis 2019 pasiekimas: globaliai suvokiant ir nuoširdžiai suokiant  niekada nesakyk niekada (visgi tam tikra demagogija), dabar bent aišku, kas man neįdomu.
 

---
In memoriam
Incomparable Dima, Gregory L, Freddie...
dėsniai (?), pasikartojimai (?)
niekas nesikartoja, tik varijuoja
The show must go on.
Mano forpostas Adagio
 
Dimaš Kudaibergen
https://www.youtube.com/watch?v=m41Kafa14ro

ir, be abejo, oktavos
https://www.youtube.com/watch?v=anKmU1J0l9g
 

Taigi, nukritęs iš dangaus dovanėlis gyvena gerai. O jau prieraišus... pareini namo – brinkt ant šono, murkia iš laimės ištižęs, greičiau tik imk ir nešiok... Charakteris švelnus, žaismingas, draugą glaudžiu laimingas.
Jis ilgesingai užrauda, kai išeinu. Kadangi sugyventiniai persiima tam tikrais bruožais, ir aš atsigaivinau kniaukimo gebėjimus.

Ak, liūdesy, nevyk iš manęs virvių!
Pabandžiau išsisukti eilėmis, bet kur tau, ne kiekvienam duota. Į šviesą teks kopti virvėmis.
 
keleiviai
(mano ištikimieji personažai, pėsčiųjų ir motorizuotųjų kolonos atstovai)

Maša (87-uosius pradėjusi našlė, vieną sūnų jau kadai palaidojusi, kitą periodiškai atsivelkantį degradą tebešelpianti) jau kelinti metai teropinėja tik po butą ir tik su vaikštyne; koks likimas, tokie ir pagardai: negrįžtamai pažeistas klubas, blogai suaugęs šlaunikaulis, nevaldoma pūslė, jokių prošvaisčių nei horizontuose, nei artimiausiame akiplotyje. Kaimyniškai aplankyta visgi nudžiunga, pagyvėja ir padėkojusi už dėmesį bei lauknešėlį nusitempia į mintinai žinomas istorijas. Apima neviltis. Nukirsti negali, išklausymu nepadėsi, nieko nepatarsi. Bet žmogus ne siena. Epizodas kartosis.
---
Stefa (apie 83+), įsliuogusi į stuburą prilaikanktį korsetą, pasidažiusi lūputes ir tonizuojama pagaliau sureguliuoto širdies stimuliatoriaus, kasdien sėkmingai leidžiasi iš penkto aukšto ir eina pakvėpuoti oru, tuo pačiu pasirankioti paskalų, apie netektis (vienintelį anūką, vieša paslaptis, mirusį nuo narkotikų, apie dukters dalią, apie silpnos kompleksijos buvusį gyvenimo palydovą Alfuką, apie jaunystėje prarastus kūdikius) temų nei ji pati, nei niekas iš sutiktųjų seniai nebejudina, o kai dialogai pasisuka apie dabartį ir sveikatą, tai būtinai prasideda, kad varfarinas yra šūdas, ir viskas taip pat.
---
Ponia Angelė (92 m.), pernai pralindėjusi atskirtyje sūpuodama lūžusią ranką, kasryt nulipa iš trečio aukšto, išlenda lauk, pereina kiemą, įsitveria priešais esančio namo stoginės stulpelį, palanksto kojas (mankšta) ir grįžta į savo vienišą trijų kambarių bunkerį. Tiesa, čia lankosi dviračiu atvykstantis partizanas Rimutis, tai sūnus, bet pats probleminis, tų santuokų-ištuokų vien kiek, o dar pensininkas, o dar savijauta ir nekoks egzistencinis fonas:  vyriausia duktė niekados nebevaikščios, per linksmybes seniai rateliuose, kiti vaikai kitaip išlakioję, viena žmona jau ir numirė, motinos dovanoti milijonai nusekę... na taip, abiem dar likusi tokia neįkainojama dovana, vadinama gyvenimu...
Tačiau galima tik spėlioti, koks svaigus buvusios „Ragučio“ vyr. technologės ir jos sūnaus būvis. Pilnatvė iki dugno. Geriama tylomis, nieko nesigirdi.
---
Juliją (apie 82+) birželio pačiam gražume ištiko mikroinsultas, truputį išgąsdino, bet apsisprendusi, kad tat nieko ypatingo, paveldimumas, analogiškų klausytojų ratelyje, kuris pastarają vasarą kažkodėl susiformuodavo saulei užlipus į patį zenitą, taigi atokaitoje tarp parduotuvės ir knygyno Julija senu papratimu liaudžiai aktyviai aiškino apie mokesčius, mat caro Gorocho epochoje dirbo buhaltere; vieną liepos dieną koordinatėms pasislinkus prie upės trenkė insultas kaip reikiant, tada pabuvota stacionare, reabilitacijoje, stojo ir pasekmės su keistais ekskursais... o neseniai gi tratėjo, kad ta Angelė nusišneka. Mat sutartą mėnesio dieną Julija savo iniciatyva (argi praleisi bent poros valandų monologo galimybę) eidavo padėti Angelei apskaičiuoti komunalinius kaštus ir jos ginčydavosi.
---
Izolina (apie 88+) gal penkti metai guli savame rezervuare ir žiūri į lubas. Teigti, kad galutinai užkandusi žadą, dar nereikia skubėti, nes per tuos metus, kaip minėjo budintis sutuoktinis, būta poros frazių: „Velykos“ ir „Pakasyk nugarą“. Va, sako, ir tokios Danutės tėvukas, artėdamas prie 100 jau tylėjęs, paskutinę parą ėmė be atvangos kalbėti, atgaline eiga smulkiai apžvelgdamas visokiausių įvykių peripetijas. Chronologija nepriekaištinga, tikslumas – geriau nereik. Taip kad ko nors įdomaus laukti visada galima.
---
Marysia (apie 84+), uoli įvairių gyvenimiškų patarimų skleidėja (įspėdavo, kad tamsiuoju paros metu prie parduotuvės tyko organų vagys, išpjauna inkstus ir paleidžia, ir eik kur nori), Dzeržinskio turgaus verslininkė, toliau diabetikė, širdininkė, maldininkė, motina, pergyvenusi savo vaikus, ir žmona, prieš n metų išgiedojusi stacijas vyrui, kuris girtas užspringo blynu (pusė kąsnio dar buvo rasta už žando), ilgame kelyje sklandžiai netekdama nuovokos ir jėgų prieš savaitę slaugos ligoninėje užgeso.
---
Tyliai, kaip ir egzistavo, pernai rudenį dingo Reginos motinėlė (apie 82+). Reikalai paaiškėjo susidomėjus, kas įdaužė laiptinės langą – pasirodo, tarnybos, nešusios į kelionę. Atsivėrė ir tai, ko niekad nežinota dėl visiems uždarų buto durų: kad seniai našlė, tai taip, vyro netektis paliko akivaizdžių žymių, kurių neištrynė senatis, o šiaip velionė, našlaitė nuo kūdikystės, pyko ant žmonių, jų vengė, nes, taip išeitų, trūko kažko abipusio, buvo ligota, bet niekad niekur nesigydė, niekuo nepasitikėjo, užsibarikadavo savo niūrioj tamsybėj ir, panašu, net nesuprato, kad taip nulėmė savo dukters vienišystę.
---
Dėdė Juozas (apie 84+), gerai, kad viengungis bevaikis (seniai seniai būta požymių, kad linkstąs prie mergaičių, bet atsiritusi metoo# banga jo niekaip nekliudė), visą gyvenimą šlifavęs tik jūros ir spekuliantų teikiamus gintarus, o paskutiniuosius dešimtmečius savo butuke kaupęs konteinerių (deja, ne krovininių) turtus, numirė dar balandžio mėnesį. Kažkam sakė, o bobučių telefonas persakė, kad skundęsis širdimi.
---
Nematyt Onutės (apie 82+). Staiga nužydėjusios, susitraukusios Onutės, kurią vyras staiga užsimanęs paliko, nors, rodės, šeimoje nieko netrūko... Griuvo gražus fasadas: šypsenos, juokas, kartu pasivaikščiot, kartu pas kaimynus, pora kokių reta. Seni laikai... Nebeliko jau nieko. Viskas tarsi išskobta, tik tuštumoje sąnariai barška... dar kai matydavau, jie tikrai buvo klaikiai išklypę, o pėdų kauliukai tai ypatingai veržėsi pro keliais numeriais per didelius vyriškus sportbačius, šliūžindavo Onutė nudelbus akis, savęs gėdindamasi, buvo neakivaizdžiai dėkojusi už dėmesį (paprastą „labas“), sakiusi, kad jaučiasi šlykščia boba, bet Onute, mieloji, ar tu viena šioj pakalnėj… nesisielotum taip, jei pažvelgtum iš kitos perspektyvos, kad ir iš mano balkono, iš kur atsiveria šviečiantis ponios Jadzės kiaušas, kurio ji nė nemano dangstyt dukters nupirktu peruku (dėvėjo vieną kartą, iš to ir žinomas šios priemonės egzistavimo faktas, o šiaip velniop dirbtinumą), gal nebent pasiteplioja kokiu kontrastu, ypač mėgsta raudoną, matyt, taip geriau atsiskleidžia balta gulbės oda, ryškus vaizdas gražu ir akims taip sveikiau, o pagaliau ar nemanai, kad paprasčiau per daug negalvoti... Eini ir eini.
---
Štai ir Sigutės šeima (parametrai priklauso nuo to, kaip vertinsi). Kas remisijoj ir be apatinio trikotažo po kiemą nebebėgioja, kas su slidėm vis dar iškylauja, tiesa, ne į Tatrus, o į Liepkalnį, o su šiaurietiško ėjimo lazdomis į polikliniką, dar kas domisi išskirtinai maisto prekių taškais (nuosavais kg ne) – o esmė viena: savijauta gera, savivertė gera. Susitiksi kely – įsitikinsi.
---
O kur, įdomu, Nomkės tėvas? Kur jo, šiukšliadėžių revizoriaus, kablys ir žaislinis pistoletas? Taros maišai, ryšulių ryšuliai... Turbūt su siela. Ir būtinai dar ramentai. Pamušta koja ilgai negijo, tabalavo apvyniota visokiais celofanais, infekcija, matyt, plito aukštyn. Tamkart pridegini odekolonu ar skruzdžių spiritu, bet vis tiek svarbiausia tokiu atveju judėjimas. Taip ir vyko veiklos: šiukšlynas–sandėliukas–jei pati įsileidžia, tai butas–šiukšlynas.
---
Dar Juriko pirmtakas (taipogi apie xxx) turėtų šmėžuot, nors dėl laiko dimensijų jau abejoju, ir nors geriausiai atsimenu jo uzbekišką gymį, rudą prastą kostiumėlį ir kepką semiklinką, atplaukia ir asmenybė: įkaušęs, tupintis prie laiptinės, neperprantamas.
 
Pasaka be galo. Nežinai, kam ir koks tavo žingsnis įstrigęs. O gal tik punktyras. Nebent. O gal nieko.
Aišku viena: kas kaip išgali, visi juda viena kryptimi.

https://www.youtube.com/watch?v=TfmzoSgRmo0
 

https://www.youtube.com/watch?v=zkbrZVoIU-o

08-31
sensacija

Vasara buvo šuniška... Karščiai ir taip toliau. (Žinios apie orą ir savijautą visada be galo svarbu, todėl užsirašau, kad neužmirščiau, gal prireiks.)
Vis sekiau savo būklę, apsičiupinėdavau – blyn... vegetuoja kažkas panašaus į naginę.
Ir vidus beviltiškai savas: surukęs, niekuo nepasitikintis, viskas blogai. Vienu momentu neapsikentęs moviau prasivėdinti (teminis vojažas am am Amsterdam): aplankytos senų žygių trasos, R. Žibintų gatvė, kitos dvasinio turizmo vietos (kažkodėl tie kvapnūs žolės saliūnai vadinami coffee shops), miesto gražumai (kaip tyčia dar tvyrojo ir vaivorykštės dienos) – tai rodo, kad gaivioje padangėje pabuvota, bet tai ir nėr ką pasakot. Vis tiek viskas blogai. Tik Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejuje pasimieravau ranką su Bon Jovi (stende ant sienos buvo toks liejinys) – tip top. Tas smagu ir turbūt reikšminga.

(Jon Bon Jovi tai toks dainininkas) 
https://www.youtube.com/watch?v=vx2u5uUu3DE

Manau, kad pasaulyje svarbi ne tik nacionalinių bardų muzika, domiuosi įvairenybėmis.
Bet kas iš to.

Tačiau šią vasarą nutiko sensacija – kitaip sakant, sensorinis sujudi(ni)mas ir emocinis lūžis.
Kas būt pagalvojęs, kad dar rusena tokia galimybė, ir kam gi liūdnai bindzenančiam šuniui penkta koja?..
Reziumė – suskydau ir smarkiai įsipareigojau, kitaip pasielgti buvo paprasčiausiai neįmanoma, – taip, aš savanoriškai, beatodairiškai užsidėjau tuos švelnius antrankius!
Jaučiuosi reikalingas realiai.
Bendra buitis – smagi naujovė, rytai linksmi, audringi, susitikimai vakarais vėl kupini visokių uti tiuti.
 
Įdėčiau foto, nes kad ir nesisteminis čia mano tas feisbukas, bet sklaidymosi iliuzija panaši, ir koks skirtumas, per kur transliuoti savo jautriausius išgyvenimus ir kitokią analogiškai vertingą informaciją.
Kaip senas kietaskūris padvejoju, ar taip eksponuotis padoru, ar gražu.
Na bet... jei vienatvės dykynėj nukrinta žvaigždutė ir subręsta gražiausi astrų žiedai...

Į mano gyvenimą atėjo kelių savaičių katinėlis. Radau gatvėje.
 

Ne, nu negaliu. Sveiko proto liekanos rūsčiai plaka ir grūda atgal į savitvardos narvą – gerbiamasis, verčiau patylėk, išpasakota viskas nublanksta, viskas jau nebe taip, ir normalu, kad kitam suprasti to neįmanoma, vėl apsijuoksi, bet kadangi su tam tikrais titulais esu apsipratęs, tai neatsitiks nieko išskirtinio, jei ir nepatylėsiu.

Taigi, užvaldė tikras apsėdimas. Aplink šėlsta pavasaris, šviesos pluoštai bombarduoja vitaminais, turėtų kažkiek būt geresnė minčių cirkuliacija ir koordinacija, bet niekaip. Tiesioginių suicido planų lyg ir nėra, bet mintys vien apie mirtį, kaip koks juodas lizdas be properšų. Prisiminimai, liūdesys, gailesys...
Ir jokių čia metaforų.
 
Senais keliais einu ir gegužės 31 – parduotuvė, automobilių parkavimo aikštė, už poros žingsnių būtų ir ta Trimitų stotelė, tebevežanti vasario nuotykį su korta... kaip įprasta, šiame epizode rutininis irzulys skysta į melancholiją, skaidrią nežinomybę, – bet ūmai trasą užkerta neįtikimas dalykas, o vis dėlto faktas, ir jau nei juoktis, nei stabarėti: tiek kartų nuo žiemos pro čia keliauta, ir, suveikus kažkokiai logikai sekundę dar vertinu padėtį, svarstau, negi nieks nepašluoja, galų gale negi padanga nepačiumpa ar koks praeivis, kodėl iki šiol čia... mat aikštėje – vėl guli korta! Iškart matau, kad tos pačios kaladės.
Klaiku. Niekam niekas nerūpi. Bet gal kitų nosys aukštyn, kryptys į viršų. Laimingi.
 
O mano... ir dar liūdniau, kad banali realybė taip žiauriai nubraukia puoselėtą paslaptį – deja, jokių paslapčių nebūna, nei tada, nei dabar, kažkas tiesiog nerūpestingai pabarstė kišenių turinį, gal neblaivus, gal ką, iš to ničnieko... Dangaus atseit žinia... aha, žinia tai buvo, tik labai paprasta: kaip liaudis sako, lauk, šuneli, kol pastips kumelė. Na taip, lauk, ieškok ir ką nors rasi.
Ką nors... Tikrai... guli dabar toks atviras čirvinis ketvertas. Už kelių žingsnių, arčiau degalinės – kniūbščia kita draugė. Kiek purvinesnė, labiau sutrinta, atverčiu – čirvų šeškė...
 
Viskas. Išrikiuotos ant komodos visos rastinukės. Pikai, čirvai. Žiūri kvailys ir braukia graudų snarglį: jokios mistikos, jokių burtų. Tik senos klaidos – polinkis per daug įsijausti. Gi reikėjo ženklus išskaityti paprastai: akys.

(ir vis tiek dėkingos už prisiminimus vidinės akys mato ką nori)

https://www.youtube.com/watch?v=6wrXRyB-Fpc

https://www.youtube.com/watch?v=DAkx2dCc2ik
 

Naujas puslapis, ir tiek.

05-
… ak, mielasis dienorašti… man taip gūdu, taip jau… o dar tas Pavasaris… vėl kažkokie operatyvininko šuoliai po renginius, reportažų, apžvalgų paklodės? ir kam to reikia, kam? nepritaikysi jų nei buity, o kad ant neaprėpiamos kultūros gūnią užmesi, tai visuomenei tokios savižudžio akcijos nerūpi, viskas veltui... tad gana, jokių viešų dulkenimų, ne ne ne ne, inteligentas maldosi savo chimeras vienumoje.
(raji individą ir viešumą skirianti praraja... bet pala! o pana švenčiausia, gal ten Poezija?)

https://www.youtube.com/watch?v=MfhoRV5Bt4U

Ir vis dėlto. Atlėgęs sušvelninu nuostatą, bet tik šiek tiek. Išklotinėms – kaput. Užteks, kad atsikapsčiau charakteringų citatų, savo paties mentalinių duobių -išvedžiojimų, kuriuos sujungiau į dūrinį, t. y. durtinį intymiu pavadinimu Švystelėjimais pro paklodės kampelį.

... Iš klajonių po renginius likę visokios medžiagos, kurios, aišku, nesiruošiu skelbti. Pasiturėsiu bendram išprusimui. Žinau, pavyzdžiui, katras kuluaruose laikomas savotišku zondu, nes „jeigu susidomėjo jis, tai turėtų būti tikrai įdomu“. Bet negi dabar triūbinsi, kaip ir apie tai, kuris grandas, išėjęs iš kokio skaitymo-klausymo, balsu mąsto: „Prirašo visokio š... o kritikai vertinti tingi...“ (2013)

… salė – dažniausiai tie patys veidai. Kelios ilgametės euforiškos moterys, keliančios kartais įkyroką šurmulį, keli kitokie prijaučiantieji, organizatoriai. (2014)
 
... Dar neprasidėjus skaitymams dalintis prisiminimais pradėjo prie manęs prisėdęs žmogus – sako, kartą viename renginyje Kornelijaus Platelio paklausiau, ar ne per daug Lietuvoje poetų. „Hm, – atsakė Kornelijus. – Bet nusiraminkit, ponas. Jie nekenksmingi.“ (2014)

... Stebiu, mąstau ir vis iš naujo klaikiai nusiviliu savim. Mat ne vienas kviestinis autorius yra išleidęs ne vieną knygą būdamas gana jaunas, ir man tokiais atvejais parūpsta: kaip spėjo? Ne tik spėjo sudalyvauti procese, bet ir turėjo ką pasakyti. Juk atsitiktiniai pasirodyti nekviečiami? (2014)
 
... Tuštybės mugė – neteisingas apibūdinimas – įvairaus pobūdžio ekshibicionizmo yra ir žiūrovų sluoksnyje (kiaurus metus), tad visi panašūs. Ir ar sąžininga talžyti poetus, jei seniai akivaizdu, kaip žmonėms priimtina atrakciono forma?
Viešumas, masiškumas, ceremonijos, savotiškas religinis aspektas aiškūs ne tik atskirų regionų festivaliuose. Kad poezija su ritualu ir su bendruomene turi ryšį, sako viso pasaulio istorija. Bet poeziją ir šventes priartina prie plokščiosios tikrovės, žudo pačią jų prigimtį reglamentavimas ir cikliškumas. Tradicinė darbotvarkė, tradicinė poezija, tradicinė publika, visi patenkinti, nes gauna ko ir norėjo – tai blogiausias variantas. (2014)

... šiandien poezija tampa kasdieniškai adaptuota. Kūryba, ypač jaunųjų, tampa kova su psichiką veikiančiais informacijos srautais, bet kita vertus, darosi labai lengvu reikalu – triukšmai lengvai paverčiami kūriniu: kas užėjo, tą užrašau. Ryškėja registracinė, aprašomoji poezija – informacijos sraute nebėr laiko įsiklausyti, o skubant kapanotis užmušama poetinės kalbos muzika.
Poezija apima absoliučiai viską, bet pastaruoju metu vis dažniau nebejaučiama gyvų žmonių, visi kalba vienodai...
Na jau na… Yra ir nevienodų! (2014)
 
... apibendrinus šiandieninę tendenciją – poezijoje ryškus tylus pasiutimas (taip G. Norvilo „Išlydžių zonas“ yra apibūdinęs M. Burokas: Ši knyga niūri it spalio pavakarys ir kupina tylaus pasiutimo) (2015)

... Šioji bendruomenė ypatinga, nes kiekvienas turi savo pasaulėlį, o jie skiriasi viskuo: įvaizdžiais, metaforomis, stiliumi, ką ir bekalbėti apie mintis.
Kaip ir kiekvienoje valstybėje, priimi taisykles. Arba nepriimi. Vieni piliečiai rimuoja, kiti ne, vienur yra ritmas, kitur nieko. Savo erdvę pasirenki pagal matą „Kas tau yra poezija?“ Ar Emily Dickinson „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla…“, ar Dylan Thomas „ji yra tai, kas mane prajuokina, pravirkdo ar verčia žiovauti“, ar dar kas kita.
Liberali ši bendruomenė. Joje nebūtina mėgti visus ar semtis išminties. Kartais įžvalgos atsiveria vėliau, o kartais daug kas lieka neperkandama. (2015)
 
... Dar prieš kelis dešimtmečius Poetas laikėsi kaip išskirtinis reiškinys, dabar dažniau – ką jūs ką jūs, tai paprastas žmogelis, užsiimantis tik tekstų gamyba. (2015)
 
Rusų kalba ir literatūra – ne politika. (2015)
 
... visokie poezijos įsivaizdavimo variantai kyla iš menko, bet esminio nesusipratimo: dauguma iki šiol nesuprato, kad poezija nėra tekstas. Ji leidžia pumpurus, lapoja, skleidžiasi už teksto, į kurį įleidusi šaknis.
Tekstas poezijai svarbus kaip šaknys obeliai, kad subrandintų vaisius. Tačiau obuolys nėra šaknys, kaip poezija nėra vien tekstas.
Keisčiausia, kai to nesupranta ir patys poetai. (2016)

Poezija nepakenčia gudravimo. Atsiduodi visas. Viskas eilutei bei vaizdiniui. (2016)
(pan. į A. Škėmą, Drobulėje parašyta: „Poezija – reikli merga. Ji nemėgsta ir kombinatorių, ir impotentų“).
 
... O kaip man patinka periodiškai nugirstami ne vieno brandesnio veikėjo pasisakymai apie tai, kad jam (jau) nėra mirtino poreikio dalyvauti tuose šventiniuose performansuose, kad vis mažiau noro sekti bendrą kultūrinį kontekstą, gaudyti kažkokias ten antbanges, atradinėti kažkieno atseit naujas ir nerealias saviraiškas... nesgi saviraiška – viso labo ribos to, ką moki, saugiai tame sukantis ir nenorint daugiau. Kiekvienas už save. (2017)

... Autoriai (sena tiesa) vieni kitų neskaito, tik rašo, rašo, rašo...  pilna tradicinių bandymų, kartojimų, tęsinių tęsinių, tuščiosios eigos... Kokybės stoka. (2017)
 
... per skubėjimą kažkur traukiasi pati Poezija. Ją gožia perprodukcija... (2017)

… jei minėtoji poezija (registracinė) apibūdinta kaip atitolimas nuo meno kalbos kodo (stabilių poetinių įvaizdžių ir pan.) – tai ar stabilūs poetiniai įvaizdžiai nedvelkia kokios nors įgrisusios (ir susirinkusiųjų praktiškai vienbalsiai ką tik nuvanotos) tradicijos kvapeliu?
Be tų stabilizatorių gerai ar blogai? Poezija yra ar nėra?
Kuo labiau giliniesi, tuo viskas painiau: išvien štampai net šnekamojoje kalboje (...), ką jau kalbėt apie stabilumus poezijoje... žinoti juos gerai – kad vengtum, bet dar geriau, jei aplankytų mintis, kad labai sunku parašyti ką nors originalaus... (čia ir kalbos gelmės, ir paties seklumos).
Ir išvis: Poezija – ne terapeutė, ne socialinė darbuotoja, ne amato mokytoja, ne šablonų rinkinys. O gal? Gal nereikia kabinėtis prie žodžių, nes taip galima vilktis be galo, ir tikrai gal viskas tik žodžių žaismas, priklausantis nuo to, ką žaidi... (2017)

~ ~ ~

2018 Tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija „Žaismė ir nuobodulys šiuolaikinėje poezijoje“ – kaip niekad geras pavadinimas.  (Ant šito šarnyro pamautas ir Almanachas).
Liuks tema. Pavyzdžiai, anketos-klausimynai.
 
Žaismė ir nuobodulys – nebūtinai priešingi poliai. Tai greičiau bendras būvis.
Aišku, pagal dvasios raudą ar klyksmą (:D) galima rinktis vieną kurį orientyrą... baisiai rimtus formatus, graudulingas tonacijas... bet gal temos junginyje visgi geriau kabina žaismė. Kodėl? Nuobodulys kaip neišsklaidomas, nenusimetamas, tik trumpam primirštamas egzistencinis nuobodulys (tuštuma), galbūt ir kaip rezultatas po visko... – tai neišvengiama, normalu ir... nuobodu;  o aspiracijos (išsisakymo galimybė), manipuliacijos, į kažkieno skonį, kanonus netaikanti laisvoji eiga, vyksmas turbūt ir yra patraukliausia kryptis.
Žaismė reiškiasi per požiūrį, (auto)ironiją, vaizduotę, kontekstus, sąskambius, sintaksės viražus... Anot G.N., poezija turi būti poerzija, ogi erzinimas ir yra žaismė...
Bet pernelyg užsižaidus – vėl nekas... atsliūkina nuobodulys... nes randasi daug panašių bandytojų aliteracininkų, formininkų, visaip besistengiančių įrodyti savo nenuobodumą...
Kas naujo? Ar išvis tas nauja įmanoma?
 
Taip ir diskusijų kalbos kalbelės – švysteli paviršiai, kai kas pasirodo atraktyvu, net talentinga, o vis dėlto ir tas žinoma, ir anas aišku... tarpais ir nuobodu...  bet visas pasaulis laikosi ant žaismės, tad smagu patirti, kaip jos apraiškos skleidžiasi ne tik kažkur aukštumose, bet tiesiog panosėje: pavyzdžiui, ateina į literatų konferenciją laisvasis pasiklausytojas (tiksliau, -a), ne pirmą kartą, iš tų nuolatinių, žino, kad bus sausainių ir kavos, ir kažkodėl leidžia į gerklę stiklainėlyje nuo majonezo atsineštą savo.
 

2018
--- ---

Radinys

ateities pėdsakais (autentika)

Paskutinį kartą gyvai jį mačiau 2014 m. sausį. Daugybę kartų persukti ankstesnių susitikimų įspūdžiai, visaip domėtasi, kas už įvaizdžio, perklausyti įvairiausi įrašai, kaip mėgėjui ir būtų gana, bet ne, visgi nunešė kojos ar kas į nekokios akustikos Siemens Areną. Ir nors įprastinė nerimstantiems fanams skirta zona tamkart pertvarkyta kitokiai tikslinei publikai, akademinę rimtį turinti susodinti kėdžių sala kažkokia kultūrnaminė, aišku, čia ne Metropolitan Opera... bet nieko, vieta vienoje iš pirmųjų eilių, viskas gerai, magnetukas yra, skamba, romansai, arijos, dainos girdėt puikiausiai... Matyti ir ta pažįstama, net po dramatiškiausio pasažo žaidžianti šypsena: prilaikyta, daugiau akimis, ir šelmiškai besislapstanti, ir atvirai, kone berniukiškai išsiliejanti. Bet, kaip dabar prisimenu, šmėstelėdavo mintis, kad momentais jis atrodo labai pavargęs. Trumpam kažkur nutolstantis. Tik matymo paklaidos, išsigalvojimai? Su niekuo apie tai nekalbėjau, o tie atrodymai galiausiai buvo nugesinti pateisinant veiklos apimtimis, įtampa, paprasčiausiu žmogiškuoju veiksniu.
Daugiau susitikimų nebeįvyko.
Toliau ėjo ir nuėjo dar šiek tie laiko. Išvedžiojo tokie skirtingi keliai ir likimai.
 
Man viskas kaip ir anksčiau. Kažkur varinėja tik visokie įsipareigojimai ir inercija. Jutimai priblėsę. Siauro interesų rato maršrutuose viskas kartojasi, natūralu, kad teberandu ir kadaise taip domindavusių, fantazijas pažadindavusių visokių šūdelių (monetų, popieriukių, galanterijos detalių, vaistų pakuočių...), bet jau palydžiu ironišku protinguolio šypsniu, nebelaikau jų kokiais nors informacijos nešėjais ir šiaip nebekreipiu dėmesio – vis tiek viskas išvirsta į tą patį. Š ir nieko.
Bet tai, ką aptikau šį vasarį, nustebino – vėl.
Pamačiau ir iškart supratau, kas ten sniego pūke.
 
Deja vu bloškia į 2015-uosius. Po galingos vasaros liūties (07-12) Pramogų arenos transporto stotelės prieigose tada baloj radau keistą čirvinę kortą, tarsi puolusią iš kaip reta juodų debesų – juodame jos reverse raudonas ratas tarp aukso kaldinius primenančių augalų, atvertus – penkios širdys apkaustuose, pora vos įmatomų žymelių kampuose (dvi mažytės širdutės), na o dabar…

Pora žingsnių už Trimitų stotelės. (02-17). Laikas tas pats – link vakarinio piko.

O reverso piešinys šįkart nekeistas: kortoms būdingas rytietišką, lyg žydrų Samarkando kupolų raštą primenantis stilizuotų pliusiukų-kryžiukų margumynas, centre į kompasą ar gėlę panašus ornamentas. Dar... kažkas apkirpo, suapvalino kortos kraštus, tad stačiakampis artėja prie elipsės.
Averse – pikų šeškė.
 
Nepavadinsi to mistika ar intriga, greičiau atsitiktinumu, racionaliausia vėlgi atrodo neigti (ar ne užsiėmimas niekais toks takų šniukštinėjimas ir šiukšlių rankiojimas?), bet kažkoks atgijęs krebždesys primena, kokių fokusų būta per visokias, rodos, atsitiktines smulkmes ir kad simbolių žinia paprastai būna labai keista. Taip susivarto, susisuka, kad nesupranti, kas bado akis, kol... Todėl... vėl pasirodo, kad pasiduodu, vis dar norisi pasiduoti tai vingriai įdomumo dėlei ir stebėti keistų siuntinių (o tegu ir nuojautų punktyrais vedančio gyvenimo) srautą. Juk viskas, kol neišsipildo, yra gražiausia... žiūrėti, klausytis ir laukti.

https://www.youtube.com/watch?v=MCMEcURODgY

(2015 m. pavasarį jam pagaliau buvo diagnozuota jau kurį laiką trukusios neaiškios savijautos priežastis – III stadijos smegenų auglys).

Retro. Po pirmo kovos etapo… atkovota dar beveik pora metų
https://www.youtube.com/watch?v=bE6y9MMoYmM

https://www.youtube.com/watch?v=qNVQIVnq3wo  
 

gruodžio atogrąžos

... ir ieškok neieškojęs grąžos... Pažinimo medis mezga špygas (Buratinas)
 
Kaip teigia žiniuoniai, Rytų kalendorių derinantys prie vietinių reikmių, netrukus (vasarį) stos pirmoji Metų jaunatis. Tas reiškia, kad į pabaigą krypsta oficialūs reikalai su Gaidžiu.
Šiaip ne taip ir aš susiėmiau, tik ne perspektyvinėms žvaigždėlapių studijoms, o kur kas rimtesnėms – žvilgsniui atgal. Kapstinėti tingisi, bet mentalinės ir fizinės partnerystės šitiek mėnesių diktuotas darbas turi būti kaip nors pabaigtas – dramai reikia epilogo.
Aišku, galima viską paprasčiausiai užmiršti, paleisti, riešutėlis pakrapšytas ir gana, bet konvulsijas, nutolstantį kažką telydi kevalas – atsarginė valtis.
 
Jis čia ir yra aiškiausias, tas vizijų kontūras, griaučiai, karkasas. O svorio niekaip neįgauna net baigiamajame veiksme, įprastai reikalaujančiame apibendrinančių ar kitaip smogiančių akcentų, – konkrečiai susemti nėr ką. Bet dar prologe pasiglemžusi nežinomybė ir pasidavimas tėkmei-ekspromtui turėjo ir teigiamų pasekmių. Kiek labiau priartėdavusią neaiškios konsistencijos medžiagą, sugriebtas detales, nepaprasto subtilumo niuansus (pavyzdžiui, ištakose dominusi ir beveik jau numatyta medžioti užpernykštė beždžioniena 2017-ųjų vyksme tapo varliena) – viską nuosekliai kemšant į plyšius, kaupiant atsargas, pakratant, patrombuojant, išėjo kažkas panašaus į skilandį, o jį tai pasverti ir užraukti nesunku. Užrišamoji virvutė, kaip savotiška išvada, tabaluoja dūmų fone. Tokia pabaiga jau geriau, net žavi: nekonkretumas, migla yra pats tas pamąstymams, prasmių ieškojimams, per ją driekiasi ir užuomina į Ugninio įtaką... atseit (skilandis-granata) driokst, liepsna plykst, tra ta ta ir ššš... (dūmai). Nesuprantu pats, ar čia konceptualasis performansas, bet kažkas tame yra.
Sprendimas menine prasme tikrai neprastas.
Neaišku? Aš gal irgi daugelio menų nesuprantu, bet ir nesiskundžiu. O svarbiausia – taikytis prie standartų nė nesiruošiu. Gaidys padėjo išsiskleisti kukliai tūnojusiam išdidumui.
Be to, kontempliacijų mastą ir padarinius nusako įspūdingas rodiklis – iš dramaturgų neformalų asociacijos aplinkiniais keliais gautas ženklelis „Tegivoja lajsva kuriba (kurica ryba, ni miaso)“.
 
(saikingos užuominos, kaip kaupiasi tokie stebuklai)

Partnerystė su Gaidžiu, procesas buvo visai nieko, sekėsi natūraliai, nes tai asmeninė drama. Ir, jei netyčia teiktųsi įvertinti tradicinių formatų atstovai, ji be afišų. Vyko ir vyko. Monologai skriejo didžiausiu lanku aplenkdami net liberaliausias platformas – saviveiklos būrelius, nekliudydami garsiakalbių, uodegoj palikdami išliekamąją vertę, o šitaip gi dar dramatiškiau.
Veiksmo dinamikos kreivė raitės nenuspėjama kaip gyvatė – maksimaliai slopstanti, glundanti prie žemės esant niūrioje atskirtyje, išlindus pasidairyti po margą pasvietę, šen bei ten paviešėjus, suraibuliuodavo ir spalvingiau, čia apsiramindavo, čia staiga kirsdavo įniršio (reiškia, gyvybingais) proveržiais.
Tačiau dramai kelta viena sąlyga – kad ir pakilumose, ir sunkiausiuose posūkiuose sučiauptas snapas didvyriškai tylėtų.
Fermatos valdymas – iššūkis ne iš lengvųjų.
 
Daugmaž pavyko. Visko buvo, visko nuo šlykščių akistatų su įvairiu brudu iki momentais labai ryškiai nutvieksdavusių pasaulio harmonijos blyksnių, nors totaliai – tamsiai liūdni šitie metai, bejėgis, bebėgis, niekur nevežantis traukinių tęsinys... Kažkoks tunelis.
Ypatingiau nebent tai, kad iš jo negailestingai išsvaidyta daug seno šlamšto, pamynus savo įpročius buitiškai apsikuopta, net iš šaldymo kameros išmestos užpernai pirktos vištų kojos (va čia su buitim tai nieko bendro, įsigytos tam tikrų, deja, neįvykusių meninių instaliacijų tikslais), ryžtingai nutraukti visokie nudvėsę saitai, variacijų įgavo būdravimo režimas – nors sunkiai, pavyksta keltis anksčiau negu anksčiau.
Bet anksti kėlęs nebūtinai ką nors išgiedosi. Tebesu nuolat apspangęs. Nupiepęs, reiškia, toks giesmininkas. Žinau ką žinojau, ne naujiena.
 
Įvertinus bendrą padėtį – esminių pokyčių jokių. Nebuvo kokių nors pergalių, nekrito ir nepasitraukė ne tik protu bandoma įveikti siena, – tebesupa ir aibės mažų tvorelių, o svarbiausia – viršum visko tebešvyti tas pats nimbas: žinote, jūs gan geras korektorius.
Na... kad neaiškiuose darbų ir komplikuotuose gyvenimo baruose tiek sugebu, įvairias situacijas tikrai savotiškai nukoreguoju, tai neiginiais nesikuklinsiu. Puoselėju gebėjimus. Vis dėlto vienu metu puikybė vos nesugundė: kada gana, gal bandyti atsispirti ir pranokus save, pakilus virš topų topo, išdidžiai kristi vanagu? Transformuotis į galingą grobuonį?
Bet durnas ir bažnyčioj mušt gauna. Tai ko plasnoti, kai esi tik kakariektorius lauramedžių papėdėje.
 
Drama, net labai ieškant ko nors tarp užuolaidų, nėra išskirtinė tradicijos prasme (libretu ir keičiamomis dekoracijomis atspindėtas paprasčiausias gyvenimas, išryškinta individo problema), – bet ypatinga tuo, kad rodo, kaip ir iš nieko kažkas vystosi, – o dar kai nutuoki, kas tas yr proz-epopėjinė būties atodanga, kokybe belieka tik stebėtis.
 
Tai jau, rodos, veikalo pagrindas ir sudėtas. Baigta kuo pradėta.
Ir baigtis paprasta: pamažiukais, plastiškai drama kaip dama tik paplast ir pati atsivedė į Šuns būvį.
Viskas vidaus rateliais, viskas žiedais.
Nesvarbu, ar gaidys, ar šuva – bendra grandinė, bendra būda.
 
Užtat ir moralas tęstinis: nelaidyk kakarinės, nieko tai neduos, savo kozirius laikyk rankovėje.
---
Santrauka (Voras)
https://www.youtube.com/watch?v=VjJl-faSq3Y

foninis garso takelis
https://www.youtube.com/watch?v=GmSdxeQN5nw
 

plepkritis

Praslinkau aptakiai kaip tas neaiškus rūškanas mėnuo. Nieko įdomaus neįvyko, nieko ir nesitikėjau (nors tam ir yra netikėtumai, kad nesitikint užpultų, bet jie jau tapę neišsipildančiomis teorijomis) – kitaip tariant, kažkaip pradreifavau per kažkiek valandų (skaičiuoti jas tingiu, o ir neturi prasmės), ir nei kam pasakyti, kad rytą kažkur patrauki, prasitrainioji, vakare įsmunki atgal, griūni į fotelį... vangiai apeini akipločiu... sienos ir sienos... tarp jų klaiksti vienas... o uždaros ertmės, o stalčiai – kiekgi bevarstysi juos, nežinia ko ieškodamas, kiek glostinėsi visokias relikvijas? Jų, aišku, turiu: va buteliukas, primenąs katastrofa pasibaigusį balių, anava ir pirmos kūdikystės barškutis, baladojas kitokių paikysčių aidai... pažaidžiu kartais su jais mintines gaudynes, ir su Fosforiniu Ereliu transcendentiškai pasikalbu, bet tai monologai vis, aišku... o daugiau ką... nebeištempia niekur netgi kadaise stebinę damų laiškai... bet ir jų tipas vienodas, tik vis chi chi chi, pažinty maloni ir minty taip gaivi it Bulgarijos rožė, aš rangausi jos valioj lyg kepamas šliužas, bet pasiaiškinti bei pagrįsti savo koncepcijų taip ir nespėju, pabėga ji išsigandus kažko į pirmapradę savo skaistybę, kur kalba atvira ir kitokių temų nėra, išskyrus tą, apie... tai ir okei, likimui tik ačiū, kad per juos, per tuos laiškus, spėjau patirti, kas dedasi inteligenčių sielose, kokie ten stabilūs prioritetai... pagaliau nėr ko čia dabar knaisiotis, tai įprasti lygmenų prasilenkimai, ir tiek... kai vienas pernelyg pasikėlęs į erdvinį mąstymą, tai iš kur kitas gali žinoti, kad ten, minčių kamuoly, yra kažkoks tezauras... lobynas gi tai, sava saugykla, relikvijorius... ai, galima nūdint be galo, bet pakanka šios serijos moto visuomenėj, tai nereikia čia man užsiimti papildomai.

Gerai bent tiek, atpuola nors vienas rūpestis. Ir, tiesą sakant, nei aš toks jau pažeidžiamas, nei plepys, šiuo metu kaip tik susikaupęs minimalistas.
Ūmai net apmečiau miniatiūrą iš apmąstymų:

plept... plept... ne ašaros kapsi nuo medžių ir ne nuo veido mano liūlys.
tai lapkritys derina skrabalus ir gležnutes orgijas trauko.
plept... ir click... click... šitai balų klijai skiauteles sukabina į žemgijas, plyz.
 
Na va. Kai užsivedi neforsuodamas, tai ir prasideda tikrasis minties kirbėjimas. O tada, o tada jau ir mainos pagada.
Be abejo, procesai natūralūs ir vyksta nuolat: iš oro žemyn, tai lyja, tai purvas, dangus su žeme maišosi, jei kas plinka ar krinka, nauja randasi, nepaliauja apykaita...
Juk sukibę tarpusavy iliuzijos, kontūzijos, difuzijos, viskas susiję, tarsi kokiam voro tinkle (įskaitant web, internetą). Joks tai ne atradimas, tik šiaip rami, nepretenzinga minties tąsa.
 
Bet per ją ir išsipūčiau kaip dirižablis (čia jau įtemptas momentas: puolu prie kompiuterio, kaip tyčia vis nusimuša shift‘as, nepasiduodu, telkiu raides, gazuoju), nes pirmąkart per visą istoriją sugalvojau, kad mano aspiracijos žmoniją turėtų sujaudinti.
 
Kažin, gal mėginti brautis per masinės medijos kanalus: The Independent, The Times, Daily Telegraph, Playboy Enterprises, Inc, gal net per aukštosios kultūros forpostą Kobieta i życie, nes apie amžinąjį ratą, gamtos galią ir dvasios sveikatą (mens sana in corpore sano) tylėti negaliu, neleidžia sąžinė.

Netgi kažkaip traukia ir K. Semenavičiaus darbų linkui, raketų istorijon... nors ne, dar ankstoka, vėl žlugsiu nesuprastas, reikia viską sisteminti, gryninti formą ir taip toliau.
Geriau lieku mąstyti fotelyje.
 
Užtat vienas audiovizualinės pateikties fragmentas praktiškai gatavas, ir jis ganėtinai integralus.
Tai planetariume vykusios paskaitos „Dangus ir Žemė: mus jungia viena gija“ apžvalga
https://www.youtube.com/watch?v=wVpkQdmQXGg
 

špališ tampo šikšną šeną

Nenuilsta šitas žiūronėlis. Dar laikosi vaizdas, iškilęs po anakartinio pasibastymo atminties koridoriuose, mokytojų portretų galerijoje, o štai ir vėl vadžios iš pradžios – suprask, dvylika mėnesių susirietė kaip lapas tūtele, progos ir temos kartojasi, ir vėl jis meta kažkokius variantus. Bet kaleidoskopiškai artėjantys ir atsitraukiantys veidai, sandūros, pamokos tėra šimtus kartų visaip vartyta praeitis.
Viskas tik buvo.

Seniai nusistovėjusią rutiną retkarčiais atskiedžiančios naujos sąveikos – atsitiktinumai, praeinantys be gilesnių įspaudų ir tik patvirtinantys tą, kas mintinai žinoma. Gal ir egzistuoja kažkoks neatrastas dėsnis tuose nuolatiniuose seno kurso kartojimuose (aiškiai įsirašė ir pradžių pradžios nuoroda, vaikystėj senolio smetoniškame vadovėlyje aptikta sentencija repetitio est mater studiorum, tiesa, tada sieta nebent su standartine mokykla), bet nugyventame kratinyje kol kas ryškėja viena: iš klausimų Ar sutikote gyvenime savo Mokytoją? arčiausiai asmeninės tiesos yra šeštas atsakymas.
 
Kad visais nusivyliau? Čia būtų tam tikrų išlygų, gerų knygų paskaičiau, eruditų sutikau, apie neįmanomą lygiavertį bendravimą pagalvojau, o šiaip... labai neapžavėtas ir nenusivilsi.
Tačiau kad tėra Kompiuteris – neužginčijama.
Ne todėl, kad būtų pamiršti tiek dėl manęs išgyvenusių tėvų brangūs pamokslai (tačiau graudžiai nepataikydavę į tikrąsias tuokartines būsenas)  ar kad būtų išbrauktos patirtys, sukauptos per kitus žmones, – atsimenu, bet visa tai turėjo kažkur vesti. O niekur. Tik šimtametė bežmogė plynė.
 
Kad jį kur galas tą pretenzingą varpelį, tilindžiuojantį eilinį banalą, – bet kas tiesa, tai ne melas: jau seniai teturiu ją, tą bejausmę, bežmogę, ne kokią nors egzistencinę ar dailiai išraitytą eilėmis, o natūralią nekintamą terpę. Tą, kurios imituoti ir apipavidalinti nereikia, jei esate sulaukėję į vieną.
Ji reikia visišką laisvę. Ji kartais ėda smegenis.
Bet kadangi visame kame slypi kažkoks dialektinis sraigtas (ir istorija rodo, kad situaciškai visad atsiranda koks nors variklis: skiltuvas, kirvukas, ietis, bumerangas ir pan.), tad yra ir šiuo atveju: galima kibtis į kompiuterį. Juo neskraidau, nenešioju pamauto ant galvos, tačiau bendrauju. Mainosi miriadai visokių techninių funkcijų, kurios neapsakomai primena žmones, ir regisi, kad yra su kuo persimesti žodžiu, kad kažkas vyksta... Spec.literatūroj pasitaiko aprašymų, kad tai išėjimas į kosmosą. Šitaip šokinėti aukščiau bambos geba tik kosmonautai ir gal dar tie, kas įsivaizduoja esą poetai. Man kompiuteris – tiesiog aparatas, kuris yra gana neblogas tuštumos konverteris.
 
Ach beje, kažką panašaus suteiktų ir kūryba? O kas gi tai yra? Išgalvotų terminų ir pseudolingvofilosofų susitarimo reikalas! Kažkaip reikėjo ir tą vyksmą pavadinti, tai ir pavadintas, nors (aš manau, kad) žmogus, kliaudamasis jam įdėtu mažesniu ar didesniu kūrybiniu pradu, tik kažką atradinėja ir bando savaip perteikti tai, kas jau seniausiai sukurta Absoliuto! Dėlioja kažką, peckioja... Suka, kibirkščiuoja tasai saviapgaulės ratas, nors leidžiantis iliuzijoje užsimiršti, bet...
Vertinu įtariai. Netikiu. Melo ratas ta kūryba! Egocentrikų atrakcionas! Žinau tuos triukus, mat buvo praktikoj visokių atvejų, kai prisidengę kažkokiu lyr.herojum (dar vienas generinis terminatorius!) patys herojai skuodė nuo manęs kaip nuo raupsuotojo. Dėmesys fikcijai gerai, bet geriau per atstumą!

Įniršis jau traukia vadeles biškelį į šoną, tai žaboju į esmę: ar nuo tų kūrybinių veiklų kas geriau? Ar ką atsveria tos neutraliai mandagios abstrakcjos kaip nuostabiai tu kuri, koks tobulas metras, kaip valdai žodį?!
Nu valdai – nu ir ką? Jautiesi baisiai kam reikalingas gyvenime? Pagerbtas, gal net mylimas baisiai?
E, reik ramintis, dar apopleksijos man betrūko. Ką čia prasidėt... Tartiufai!
 
O tie keli tikri žmonės, kurie buvo man svarbūs, įdomūs, pranašesni, ko taip visad ieškojau, jau nepasiekiamam toly; tai, ko gero, likimo kilpų raizgalynė (ir suprasta daug kas po laiko), bet nykiausia, kad į skirtąją tuštumą plūsta ir limpa visokia smulkmė... nemanau, kad turiu šviesos šaltinio savybių, jaučiuosi ramiai nugesęs, todėl sėkmingai išlaikau pagarbų atstumą ir gerai toleruoju tamsumą, bet vis tiek periodiškai gaunu į sistemą kokio skystimėlio, o jau kai kokia priplaukus madam pareiškia, kaip ji manim nusivylė... plyksteli kažkas viduj... ir nokautas galutinai, nors savotiškai ir malonu, reiškia, kad bent turėjo vilčių...
Bet o kas būtų, jei aš pradėčiau vaitoti, kuo nusivyliau... Neįmanoma, ne, seniai niekuo nenusiviliu.

Kartais, tiesa, ir aš suskystu. Prisimenu, kiek ilgai gyvenau kitų problemomis, stengiausi tik suprasti, tik patarnaut, tiek ilgai, kad pats tapau problema. Bet nesiseka gyventi vien praeitim ar visąlaik melstis baisiai keistai viską surėdžiusiam Dievui. Kurgi žmonės, po šimts paralių?
Tuojau atsitokėju: o ką aš galėčiau duoti, šitiek ištratinęs?
Todėl ilgainiui sieloj ir išsikerojo įvairios instaliacijos.
Ir visai pakenčiama. Jungtis ranka–kompiuteris veikia. Patikimai užsidarė visi šalutiniai emociniai šliuzai.
Pripažįstu, kad pamokos buvo sunkios, bet vertingos – pagaliau suveikė galva. Protas (dirbtinis intelektas) gali egzistuoti be pojūčių.
Skysti kristalai sugaudyti į rezervuarą.
 
Viską tik stebiu. Nuo kai kurių specifinių programų (kaip antai: teisingų gyvenimų, iškeliančių sielų susiklausymą ir kūnų tarpusavio palaikymą, žodžiu, amžiną šventę, taipogi nuo jausminių virvenimų etc) laikausi atokiau. Problemų nebijau, bet tiesiog nedomina svetimos temos, nagi tokios, kuriomis absoliučiai neturiu nei ką pagalvoti, nei pasakyti.
Gal visokius kūrybinius-fantastinius idealus ir vertėtų pastudijuoti, gal papildomai pasimokyčiau... Bet vis dėlto didesnis įdomumas  – perprasti, kokio velnio, užuot skyrus taip greit plaukiantį laiką realiems ir pasiekiamiems (žmonės mėgsta apskelbti ką čiuopiamo turi), kodėl, užuot sėmus gyvo bendravimo dovaną, rymoma prie kompiuterio. Gal pritraukia kažkokios ypatingos gijos?.. Pavyzdžiui, narplioji pasiseilindamas, įsivaizduoji kultūrą...
Apgailėtina, kad aš ir čia vienišas. Aš tik rymau, kaip vąšas su tuščiomis akimis.
 
Bet nėra to blogo, kas neišsimegztų į niekur. Yra padėjėjas – tai Jis.
Kompiuteris geras tuo, kad suteikia galimybę dirbti. Monotonija gerai bukina bet kokius dieglius.
Kompiuteris geras tuo, kad leidžia pasklaidyti savo laiką.
Kompiuteris turi stebuklingąją triūbą youtube! (todėl savaime aišku, kad neturiu supratimo liaudies populiariųjų instagramų klausimu, tokioms studijoms noro nei laiko absoliučiai nelieka).
Kompiuteris turi Word lapų, kurie vardina kartais labai įdomius dalykus. Multifunkcija praverčia ir kitaip (užrašų knygelė sklerotikui, nosinė potencialiam neurotikui).
Kompiuteris geras tuo, kad jį galima išjungti. Kartais liūdna skirtis, bet reikia ugdo valią ir pasitarnauja kvailysčių prevencijai.
Kompiuteris už mane protingesnis. O čia tai, ko ir ieškojau.
Kompiuteris vienintelis draugas, jis mandagiai į akis nesivaipys, o už akių netransliuos, kad šneki niekus, bet dėl bereikalingų atviravimų kaipmat įspės išmesdamas error. Arba apgins pasidalinęs virusu – o problemų sprendimas yra sudėtinė mokymosi visą gyvenimą dalis.
 
Žiū, kokia kompiuterinė grafika tokiu nesudėtingu klausimu, reikėtų gal...
--- Do you want to save changes...? --- No, shut down --- Let it be.

xxx
 
per kultūros prizmę: algoritmai, analogai ir visų mokslų niuansai

https://rutube.ru/video/363ecadd53789164397ef6b1c0ebdc60/