2010/gruodžio/3

Iš po vakar vis dar laimiga. Darbe kas antras sutiktas pasako " Tavo akis jau senokai taip nešvytėjo, o šypsena tars pavasari" na, o aš tik dar labiau nusišypsau ir skubu į darbus.

Grįžus namo pažvelgiau į Justo vizitinę, bet paskambint dar neišdrįsau. O jei vėl bus kabutėse meilė? Ir tą meilę pralaimėsiu? Na ne... Antrakart tos pačios klaidos nebus.

2010/gruodžio/2

Ryte sulaukiau vėliai Deimantės skambučio. Ji pasiūlė susitikti mieste. Panevežyje tars vaikystėje. Atėjau sutarta kavine. Apsidairiau lig jos ir nėra. Žiū... Pamatau ji moja ranka. Truputėli sutrikau, nes ji neviena. Deimantė sesėjo prie nemažo staliuko su savo sužadėtiniu ir man asmeniškai nematytas vaikinas... Pyktu žvilgsnių pažvelgiau į Deimantė... Ji pasakė, nes aš tylėjau:
- Labas, kaip ir nuo mažų dienų esi punktuoli, - pajutau dar labiau išduota aš juk su ja norėjau pasisedėt ir panašiai...
- Labas, tai gal aš eisiu, per anksty atėjau, - jau ruošiausi išeit, mane tas nepažįstamasis sugriebė.
- Tai kuo tu vardu? - pasijuaučiau lig kine... Buvom visi sustinge. Nusisukusi ištariau.
- Aš Gulnara, - tai tardama pasijaučiau begalo tvirtai.
- Gulnara gal prisėsit? - aš atsisukau, nes išgirdau Deimantės draugiška juoką. Atsisukau ir atsisėdau šalia nepažįstamojo. Pradėjom keturiese kalbėtis, užsisakėm karštų arbatų. Nuoširdumas įgavo pagreitį.

Jau Deimantės sužadėtinis norėjo namo... O aš dar nelabai... Juk aš laisva. ( šio nepažįstamojo vardas Justas) Justas pasiūlė mane pavežėti namų link. Pasiūliau užeit arbatos ar kažko daugiau, bet jis atkišo vizitinę kortelę ir palinkėjo saldžių sapnų. Pasijutau tars paauglė, net geriau nei su Danielium. Parėjusi į šiltus namus pažvelgiau į veidrodį ir pasakiau " taip aš laiminga, nes laisva... Su Danielium buvau pakilėta, o dabar kaip danguje" Pirmaklart supratau, jog net ir žmogus būdamas vienatvėje yra bekraštiškai laimingas...

Darbe vien nemalonumai. Po darbo jau savoje gatvėje užgęso automobilis. Kaip sakoma "nors pasikart" Pasirėmiau į vairą ir galvoju " Kodėl? Kodėl? Būtent šiandien visos nesamonės? Kodėl? Kodėl?" Na ką daryt tokioj situacijoj? Pasikviesčiau Danielių, bet jis vėliai toli Klaipėdoj... Ir juk likom jis ir aš svetimais. Teko išsikviest gerą pažįstamą. Jis ir sutvarkė automobilį. Pavakary grįžus nusiraminau, paskambinau tėvams į kaimą, sesei, dar keletai draugių. Besitvarkant namus skambutis į telefoną. Skambina Deimantė. Deimantė yra mano geriause mokyklos draugė nuo septintos klasės ji buvo devintokė tada vidurinėje ir susipažinom. O ji turi dvejais metai vyresnį brolį - Danielių. Bet po išsiskirimo su Danielium Deimantė mane po šiai dien palaiko ir esam toliau geriausios draugės. Ji likus Panevėžyje kaip ir aš iki šiol... Nes šiuo skambučių pasakė jog išsikrauso pas sužadėtinį į Kauną... Nuliūdau, bet ji pažadėjo visvien nenutrūks bendravimas. Duok Dieve, kad taip ir išsipildytų.
Kodėl šis ruduo toks skaudus? Kodėl mane visi palieka tars gandrai išskrendantys į pietus... Kodėl aš viena?

Šiandien pirmoji kalendorinė žiemos diena ir ji labai labai šalta...

Rytas kaip visados šaltas ir nykus, diena kaip įprasta spalvinga ir be liūdesio, vakaras siaubingas, nes perlietas neviltim tars šūvių į širdį.

Negalėjau patikėt tu šivakar atėjai į mano namus... Maniau pasiliksi visam laikui, bet atėjai tepasimt paskutiniujų daiktų. Išeidmas pasakiai " Mes ne priešai, bet ir ne mylimieji, o gatvėje ir draugų rate busim ir jau esam svetimi..." dar kažka numikiai, bet aš prieškambaryje stovėdama mačiau nebe save ar taure mudveju ateitį, bet dužtančias svajas. Todėl nebegirdėjau ka sakiai. O aš.... Aš Tave dar myliu ir tikiu, mes palyginus dar jauni... Turim darbus, namus ir visa kita mums tetrūksta vienas kito... Na gavos kaip gavos... Mes jau nebesidalinam vienu likimu.

Šiandien šalta... atsibudusi pamačiau jog už lango apie minus penkiolika... O taip gera namuos, bet tas vėjas vis priminė jog reikia keltis ir skubėt į darbą. Darbe kaip visad viskas idealu. Uždarius duris pasidarė šalta kūnui, bet dar labiau sielai, nes įsėdus į automobilį pažiūrėjus į kitą telefoną - pamačiau... Pamačiau keletą tavo skambučių ir net nepajutau, jog manimi nuriedėjo šilta ašara... Pažiūrėjus į automomilio veidrodėlį ir savęs mintyse paklausiau " tai gal antra pradžia be klaidų?"

Na, bet nusiraminau ir nutariau jog čia kažkoks nesusipratimas ir tiek. Bet, kad praskaidrint šią nežinia pasukau Babilono link. Ten pasimiršau jog manęs ieškojo Jis - tas su kuriuo laimės laužą šaltame likime kurstėm.

Girdžiu skambutis į telefoną, bet neišdrįstu iš po išdavystė atsiliepti, nes juk Jis sakė " mes nuo šiandien svetimi". Po keliu minučių žinutė su prašymu, kad nori trumpam pasikalbėt... Bet į viską numojau ranka. Šaltis apkaustė žemę ledais, o mane tyla, kuri skirtau Tau.

Šiandien lapkričio dvidešimt aštuntoji. Hmm, o užlangos kieme rodos Kalėdos. Tiek sniego, kad net sunku beatminti. Nuo pat ryto sukas galva kaip pasibaigs ši diena. Nes juk žinau šiandien Danielius vėl mano gatvėj, pas mano pusbrolį per kurį ir susipažinau aš Gulnara ir Danielius. Maniau sniegai Danieliui užpustė visus kelius į Panevėžy ir niekad čionai nebesugrįš...

Šiandien vėl grįžau į jau apsnigtą miestą, nes reikėjo talkint ( palaikit draugyją kolėgei) Šiadien Panevėžyje Ramygalos gatvėje Maxima parduotuvėje. Dalyvavom akcijoj "Maisto bankas". Viskas ėjos sklandžiai. Ir ši labdaringa veikla man patiko. Grįžau namo persivilkau drabužius ir į trasą, į Babiloną. Taip gera be Tavęs mano mylimas. Tik po dvejų menėsių ( nes tiek praėjo laiko nuo skyrybų) pajutau ką reiškia būt laisvai. Trankytis po parduotuves vienai, ir niekas nezirze jog pabodo, su draugėm kavinėse pasisedėt, o grįžus namo niekam nebereikia gamint valgyt, tvarkyti buto ar tiesiog aiškintis kur ir su kuo užsibuvau - įtikinėt jog buvau su draugėm ar kolegėm...

Šiandien darbe užsibuvau. Na man pačiai keista jog penktadieni iki penkioliktos valandos užsibuvau mažoj darbo erdvėj. Pažiūrėjau į telefoną. Tuščia. Dar vos prieš mėnesį po keturioliktos valandos pasipildavo skambučiai su tekstu „ Tu jau laisva??“ „ Kada grįši?“ „ Tu jau pakeliui? Grįžusi norėsi kavos ar arbatos?“ ar galu gale „tai tavęs pasimt užlekt? Man juk nesunku“ o dabar? Dabar sninga, pirmas sniegas iškrito be Tavęs. Šios snaigės krenta tiesiog gabalais. Gana greit užkloja dar gyvą žemę. Kaip ir jausmą... Vėl viena einu namo. Sninga, šalą, o grįžus juk taves nerasiu. Sugrįžus užsikaičiau arbatinį atsigėriau kavos, paskambinau sesei. Tikriausiai dariau klaidą jog visa mėnesi sėdėjau viena mūsų bute, o vat dabar išleksiu į kaimą pas sesę. Ten prie židinio gersiu vasariškų aviečių arbata vakare pažaisime „uno“ ar kitka. Bet tai bus pirmas sugrįžimas į šeimą po mudvejų skyrybų,. Nes visa vasara ir rudeni prabuvau mieste su Tavim.
Rodos kur tik aš ten ir sninga. Sniegas galūtinai už glaisto mūsų meilę, žiema užšaldys tą jausmą, kuris slėpė jausmų žaidimą. Dabar jau kaime tarp būrio artimiausiu giminų. Na taip nebemeluosiu trūksta mylimojo, bet po išdavystės yra daug geriau prisiglausti prie tų žmonių kurie tavę pažįsta nuo vaikystės.

Šiandien dar viena pilka gylaus rudens diena, vakaras, naktis...
Šiendienoj nieko tokio nesutikau kas sušildutų, pasakytų netuščia žodį...
Na buvo kas sužavėjo, bet tai tik trumpalaikis džiaugsmas. Mane kalbino tik lietus... Mane dar džiugino tik tai jog pavadavau mokytoją Joną... Jo auklėtiniai padėjo užsimiršt rudenio niūrumą. Bet išėjus už mokyklos ribų... Atsidusau, nes liko tik vėsus rudens lietus...