Deg meile deg

Veronikai ir Danieliui - nors ten meilės nebuvo, bet šiltas prisirišimas buvo...


Kaip skaudu matyt kai du jauni žmonės skirias. Židini, liepsnok, deg meile deg, liepsnok meiles aistra. Naktie atvesk jauną merginą ir vaikiną vėliai į namus prie židinio. O tu meile deg, virpėk visom ugnies spalvom. Ir tom melsvom, kaip jo akim, ir žalsvom kaip jos akim... Liepsnok ir ta aistros – raudona spalva. Nepamiršk ir tos saulėlydžio orandžinės.
Mergina viena namuose naršo internete ieško naujų pažinčių. Suradus rašinėjas, bet norisi tik to buvusio Danieliaus... Veronika vis nueina į vakarėlius kur apstu vaikinų, bet nei vienas taip netraukia kaip kadais Danieliaus norėjos. Danielius apie Veronika jau senai nebegalvoja ir su draugais habakuose smaginas.
Atėjo gilus ruduo. Danielius senai jau su kita, bet Veronika vis dar sau viena galvoja, jog juos išskirė laikas ir todėl geso meilės židinis. Kol galu gale neberusena tą mažytės meilės liepsna, bet vis vien deg meile, liepsnok aistros liepsna, deg meile deg... Meilės ugnie vis dviem žmonėm primink, jog jie kadais turėjo turėt meilės liepsna širdyse ir akyse.

Atleisk. Sugrįšk. Laukiu. Pasilgau Tavęs.

Vienas mano melo sakinis sugriovė visą mūsų meilės imperiją... Atleisk. Sugrįšk. Laukiu. Pasilgau tavo akių – dvejų neužšąlusių vandenynų... Pasilgau tų Tavo žvilgsnių kurie manę nuskalaudavo tars uolieta viduržemio krantą ar mano kūną susmaigsto. Pasilgau Tavęs.
Juk žinau, jog Tu be poros. Kaip ir aš. Prašau valdykim tą meilės imperiją, nors žinau ji griūvo su lyg pamatais, bet manyje rusena jausmas, kuri Tu griauni. Atleisk. Sugrįšk. Laukiu. Pasilgau Tavo lūpų – kaip vasariškos saulės... Pasilgau tos Tavo lūpų meilės, tų drungnų bučiunių kaip lietaus lašų kurie mirštančiai žemei neleidžia mirti. Pasilgau Tavęs.
Taip. Tu sakiai niekas nebesugrąžins, nebeatves tos vasaros tiek oru, tiek jausmais emocingos ir karštos. Aš, tik aš kalta, kalta, kalta pripažistu kalta, jog mūsų meilės imperijoj kūriau tiesą, tas sukurtas sakinis buvo lygus melui... Atleisk. Sugrįšk. Laukiu. Pasilgau Tavo rankų – kaip našlaitėlė mamos rankučių, kaip liepos šakučių šaltoj be meilės, be spindinčios saulės nakty... Pasilgau Tavo šiltų ir švelnių rankų apkabinimo, Tavo rankų neįkainojamo prisilietimo... Pasilgau Tavęs.
Iškyla vėl mudvejų sapnuoti prisiminimų sapnai, bet jie jau be trapių ir melodingų garsų, nes šioj imperijoj nebeliko rūmų kurie turėjo daug akustikos. Atleisk. Sugrįšk. Laukiu. Pasilgau Tavo balso – kuris, man kuždėdavo visatoje gražiausius žodžius gražiausiu balsu... Pasilgau tavo balsiuko, kuris man ir vėjus, ir saldžias kaip medaus koriai pasakas liuliuodavo prieš miegą. Man reikia Tavo švelnaus kaip šilkas balso, kaip kūdikėliui lopšinės... Pasilgau Tavęs.
Prašau atleisk, kad mano vienas melo sakinis sugriovė visą taip saugota, ginta meilę.
Prašau sugrįšk, kaip laiškanešis –balandis baltas kaip kalno viršūnė.
Laukiu Tavęs kaip narvę uždarytas žvėrys, kuris laukia šviežio oro bangos.
Pastatysim iš naujo jausmus, tą karalystę ar imperija, nesvarbu, nes kai esam abu esam galingi... tik Dievo meldžiu: atleisk. Sugrįšk.
Aš tikiu vėl parskirs tą mūsų meilė, nes visi sugrįšta ankščiau ar vėliau ten iš kur kylia...


Buvusioji Tavo Gulnara

Laikas slenka lėtai,. lėtai... Nuleidus rankas einu miesto gatvėmis... Kažkur, kažkas, kažką kažkas myli, tik aš per savo išdidumą vienui viena...

Sausio 1-oji

Naujieji buvo smagus. Prisišokom, juk kaime buvau pas draugus. Vidurnakti išsirėkėm, prisilinkėjom viso ko geriausio.
Vienas pažįstamas mane išmaudė sniege. Bei artėjo rytas ir aš apie penkta ryto smigau. Atsibudau viena, o norėjos kaip įprastai Danieliaus. Susinervavus ( na gal ir esu isterikė ;Dp ) iš draugės, kuri kaip sesuo pasiėmiau cigarėtę ir užsirūkiau, kiemas kaip po karo buvo :D ( tas vaizdelis ir pradžiugino ) atėjo ir kitas draugužis taip pat užsirūkė pradėjo kamantinėt, kodėl minoriškas žvilgsnis. Sugrįžę sėdom vėliai prie stalo, bet nebetaip triukšmingai, vieni podauginę ant sofučių mėtės, kiti nusišokę vos paeina. Bet buvo smagu. :) Grįžau į miesta sušypsena. O peržiūrėjus, nuotraukas pralinksmėjau dar labiau. Vakarop sulaukiau Deimantės skambučio. Bet tik skambutis. Ji klido kadais, jog nieks nepasikeis kai gyvensim atskiruose miestuose busim, o dar išsiskyrimas su Danielium... Tai likom tik draugės.

Ryt Naujieji, paskutinė šiu ( man asmeniškai ) kvailu metų pabaiga. Esu pakviesta pas draugę ir nujaučiu tiesiog žinau, jog bus arti tibulibės naujųjų sutikimas.

Laikas eina greitai. Jau ir metai baigesi. O širdis veiniša mana. Trūksta Danieliaus. Gal vis dėl to reiktų jam paskambint? Bet kai viską permastau į ji ranką numoju. Juk turiu darbų pravest Naujųjų sutikimą. Nėra pelninga, bet sielą atsigauna.

O beto ir muzikoj sekas. Daina - aštuntoje vietoje. Laikas pamiršt meilėas jausmą ir pradėt karjera, tiksliau jos nebestabdyti dėl jausmū, kol dar jauna esu.

Jau baigęs metai. Hmmm.. Mmm, bet tu daug pažadų neišpildei ( Danieli )... Kartais tavęs pasilgstų, o kartais pamirštų, kad esi labai arti. Na, bet akyse, manyje rusena šventinės nuotaikos. Mano akys nebedraugauja su ašarom, o veidą lanko šypsena.

Nieko neberašau, nes nebesuvokiu ką darau...

Smagi diena darbais :) Darbo diena pralekė greitai... O už darbo durų tai pasinėriau į jau Kalėdiškus apsipirkimus. Pasijutau tars karusėliai taip marga ir smagu.

Šalta šalta diena, nes nesutikau tavęs. Nors taip norėjau. Su šalti tavom glėbi, o ne to kito. Aš per daug mylėjau tave. Hmm mm... Vis dar mane šildo prisiminimai. Vakar buvo gruodžio triliktoji. Mano pusbrolio dvidešimtas gimtadienis. Turėjom eit jo sveikint. Tas žodis TURĖJOM - Danielius ir aš... Tai tik mažas planas žiemai, o kur dar visi Naujųjų metų sutikimai dviese. Bet juk tu žinai kaip su manim elgesi kiti. Juk aš kerštinga jei mane myli aš ir myliu, jei mane skaudina aš ir skaudina, jei palieka tai ir aš palieku. Danieliau tau ši žiemą pražutinga... Atleisk, bet juk aš tave mylėjau tu man sudaužiai svajones, tai ir aš tau gyvent neleisiu.

Ši diena šalta, bet mane jau myli kitas, bet aš jo nemyliu...