Žiemiškas pirmadienis. Teko talkint vaikų darželyje. Ir tai begalo man patinka. Tie vaikai savu juoku nuneša mane atgal į vaikystę. Ten kur saulėti jausmai.

Graži žiemos diena. Svečiuojas pusbroliai. Taip gera prisimint su jais vaikystę, tuos laikus kai dar nepažinojom meislės jausmo.

2010 gruodžio 11

Sulaukiau pakvietimo į Šventinį koncertą " Gabrielės Petkevičaitės - Bitės 150-osioms gimino metinėms paminėti " Labai buvo gera pasibūti labiausiai su žavėjo grupė "Thunderlate - Perkūno sakmė " Tai vyrukai atliekantis muzika tarp dabarties ir praeities. Tekstas - laudiškas, muzika - beveik rokas. Ta muzika tiesig pakeri. Rengino pradžia vainikavo teatralizuota literatūrinė kompozicija " Dvi moteri" Ta kompozicija atskleidė kiek yra gero padarius Gabrielė Petkevičaitė - Bitė. Po Elenoros Koriznaitės ir Elenoros Matulaitės kompozicijos koncertavo Saulius Bareikis ir Andrius Kulikauskas. Po jų pasirodė Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius jų atliekamos dainos pakylėjo aukščiau uždangų, geriau už rojų. Na, užbaigė koncerta minėtieji "Thunderlate - Perkūno sakmė " Džiugu, kad Lietuvoj dar yra tokie vyrukai. Vakara praleidau su Justu. Tokio gražaus ir jausmais šilto šeštadienio sunkiai beatmenu.

Vakar begalo buvo gera su Deimante viska aptart. O šiandien darbe teisiog kaip ant sparnų. Jokių rūpesčių, kalėdinės nuotaikos. Laminga esu. O popiet net ir Justas paskambino. Vėliau susitikom buvo visai niek ir pradedu galvot, jog su Justu galėčiau dalintis vienu likimu. Tik kažin ar jis man nemeluoja.

Darbe vieni nervai... Reikėjo puošti koridorius ir visas kitas patalpas. Fiziškai nepavargau juk man tik vadavaut, bet kaip kaip dešimt žmonių aplink zirze " tai čia ta kur? o tai anas?" ir taip toliau tikrai galvelė prasiūžia.

Prieš pabaiga skambutis iš Deimantės supakvietimu pas save į namus pasiplepint. Tai teks užsukti pas ją paskutikart kol ji gyvena Panėvežyje.

Vakar neatskambinau Justui jis šiandien man skambino. Kvietės į namus, bet išsiderėjo tik į kavinukę.

Vakara praleidome smagiai besišnekučiuodami. Su kiekviena minute vis pasimiršau Danielių. Apsiribojome tik arbata ir visai gerai. Nutarėm skirstitis. Justas pasiūlė parvėš į namus. Sustojo automobilis įsivyraujo tyla pirmakart šį vakar, bet tą tylą bentjau iš mano pusės buvo todėl jog jau bendravimas - teorija manyje pasibaigė, tai gi prieš išlipdama pabučiavau jį. Justas sutriko. Tikriausiai to nesitikėjo, bet jam atkirtau ( į jo tylą ) " Žmonės tyli tada, kada įsimyli, o dar kartą tyla ateina tada kada išsenka jausmai" Abu nusijuokėm ir jis paklausė " Tai gal tu man kada paskambinsi?." Bū-ti-nai" Ir išlipau uždarius dureles pamojau,. nes mane apšvietus buvo šaligatvio lempa. Ėjau per kiemą ir buvau laiminga, jog su snaigėmis į žemę atėjo meilė. Nors nežinau ar tai meilė.

Antradienis... Bet rrr.. Koks šiltas... Jaučiuos tars pavasary... Iš po vakar atsipalaidavusi, o dar po darbo radau Justo skambučių... .Na, bet mano galvelėje kiti darbai, ne vaikinai...

Visa popietę prasitrankiau po drabužių ir avalynės. Gal vertėjo Justui paskambint? Su juo susitik? Nes mano dienos paskutiniuoju metu tokios nuobodžios... Ir vis slenkančios, kaip ir meilės kančios...

Graži žiemiška diena, nors sunku rytais prasibudinti, bet juk gyvenimas yra spalvotas net ir žiema. Vos įžengus į darbą mane pasitiko šuksniais mokytojas Jonas... Šukteldamas " Labas rytas veluojate panele" nesijuokęs pridūrė " Ateik į kabinėtą" nusigandau nėjau penktadienį kažką negerai padariau su jo auklėtiniais? Na bet atsakiau " Žinoma, ateisiu" Užėjau ir jis emocingai " Na ačiū, kad prižiūrėjai mano mažylius, juk tikrai nėra lengva... štai" ir iš stalčiaus ištraukė didelį baltąjį šokoladą, aš papurčiau galvą " Ne, nereikia negaliu primt, juk man tikrai nebuvo sunku kelias dienas mokytojauti" bet sulaukiau iš kitos kolėgės "Imk, imk" Mokytojas Jonas pridūrė " Vat girdėjai ką sakė Gabija?" Na priimiau šia dovanėlę dar ant stalo buvo didelis karališkas šokotis ir man atpjovė gabalą šokočio kaip delnas plius pirštukai tokio didžio, buvau sužavėta mokytojo dosnomu.

Gal aš save nuvertinu? Gal save per daug nužeminus buvau tada kai buvau ir su Danielium? Nes juk darbe apie mane kol kas tik gerais vardais šaukia.

Vėliau darbe sėkės neblogai. Ohh... Oh šiandien juk pirmadienis, reiks eit talkint į vaikų darželį. Vaikų darželyje labai atsipalaiduoju. Juk tie prieš mokyklinukai tokie kalbus, geranoriški. Jiems padėjau atlikti dailės darbus. Tokia laimiga jaučiaus. Tokia ir esu dabar. Grįžus į namus pasinėriau į knygos skaitymą, vėliau susitvarkiau namus, bet juk neber ką ir be tvarkyt kai gyveni vienas.

Tai vakare su draugėm lėksiu miestan prasiblaškyt.

Širyt mane prižadino skambutis, Justo skambutis. Išmiegu nesupratau ko jis norėjo iš manęs. Pasijutau laimingą, nes senokai bebuvau sulaukus tokio dėmesio. Gražus sekmadienis tars pasakoj, net nesinori grįšt į miestą... (Bet visados būna tas bet) Bet reikia, juk ryt darbas ir juk atsirado pagreitis tarp manęs, Justo ir dar neaiškios simpatijos.

2010/gruodžio/4

Žiemiškas šeštadienis. Būdama kaime pas tėvus tai taip svajinga kaimas žiemą. Eglės tars sausainiai apdrepti cukraus pudra. Žvirkeliai tars porceleno lėkštės, o pievos virto į dykumos, tik vietoj smėlio aitrus sniegas.

Bet nuo pat ryto vis mintys sukasi apie Justą, o gal tai nauja pradžia? Mano svajonės apie Danielių, jo ir mano ateitį dužo tam, kad atsirastų vietos naujom? Juk jau laikas pradėt ir šeimynini gyvenimą nebeesu pacankė. Manyje persipinė visos emocijos į vieną, į nežinią... Net tėtis pastebėjo , kad kažkas negerai. Apsisprendžiau paimu į rankas telefoną, nes juk jis mano numerio neturi... Paskambinau:

- Klausau... Alio... - pasigirdo jo vyriškas balsas, o aš? Aš nusijuokiau ir jis atsakė į juoką:
- Jūs Gulnara?
- Taip tapati Deimantės draugė...aa
- Kodėl vakar nepaskambinai? - jis mane pertraukė, mano širdis stipriau suplakė.
- Nes bijau įsimylėt.
- Kodėl tą baimė? Juk tai begalo gražus jausmas. - telefonuose tyla, bet jis priduria, - ir beto man tu patikai, o jei tu man skambini tai ir aš tau? Tai teliko mylėt, - iš balso pajutau jog ir jis šypsos.
- Jūs tiek daug susakėt...
- Tai susitikim?
- Aš dabar toli...
- Na kiek žinau apie tavo ir Danieliaus draugystę, meilė ir bendrą gyvenimą, tai jis tavę įskaudinęs, išdavęs ir už nosytės ilgai vedžiojas..., - tai išgirdus mano šiltu skruostu nuriedėjo ašarytė, - tai juk suprasiu jei nenori susitikti kavinėje prie karštos arbatos...
- Taip, įskaudinės lig širdies gelmių gelmės... - priduriau, - taip, noriu, bet kita savaitę
- Kap dama norės... - aš nusijuokiau ir paklausiau:
- Tai ką veikiate gal sutrūkdžiau?
- Na jau... Juk aš be antrosios pusės, tai juk nieko ir neveikiu, o tu?
- Aš pas tėvus kaime...
- Na tai ką dar pakalbam?
- Justai, o gal geriau kai susitiksim?
- Juk sakiau kaip mergina panori taip ir padarau... - o atsisveikinam šaltais iki.

Tą dien nuėjau pas savo vaikystės drauge Inga. Inga mano klasiokė suolo draugė, o Deimantė jau buvo mieste geriausia draugė. Inga turi jau vyrą, o ji išklausius mane tik tiek pasakė " Būk laiminga, juk bus liūdna dalintis vienai likimų, norisi dviese"

Jau mintyse jaučiu kai švelnus dykumos vėjelis pūsto buvusia meilę Danielių...