Įdomus sutapimas. Šiandien mano įkeltas eilėraštis "Jau trisdešimt treji!", kuris yra skirtas 1990 m. kovo 11 d. priimtam Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Aktui, taip pat turi 1990 -ąjį numerį.  

Vartydamas ankstesnes knygas, radau dar 2015 m. svetainės www.zaliazole.lt dešimtmečio proga išleistą almanachą "Iš lašo į kibirkštį", kurio 53 psl. yra ir mano eilėraštis. Šioje svetainėje jau esu įkėlęs apie 1975 įvairius poezijos, publicistikos kūrinius "skroblo" slapyvardžiu. Būtų laikas mieliems "žoliečiams" išleisti naują leidinį. Juk ten rašo ir savo kūrinius talpina tiek daug įvairių gražių bei talentingų kūrėjų.

Įdomus sutapimas

Šiandien įkėliau dar vieną savo kūrinėlį. Ir koks įdomus sutapimas! Pasirodo, kad tai 1942-asis mano kūrinys "Žalioje žolėje". O tai atitinka mano gimimo metus - 1942. Ką tai rodo? Gal jau baigti rašyti, visas man skirtas limitas išseko? O dar norėtųsi rašyti, kurti ir bendrauti su nuostabiais "žoliečiais". Rašysiu ir toliau, jei tik ši graži kūrėjų  svetainė mane senolį dar priims, pakęs.

 

Laimė ir džiaugsmas kurti
 
Kai pradedame naujus metus, nežinai ką juose rasi, kas tau bus duota, ką galėsi parašyti.  Nežinai, kokios mintys aplankys dieną ar naktį, atplauks šėmu rūkų, ar nusileis iš ąžuolo, eglės, paprasto lazdyno. Nežinai, ką pašnibždės pavasarinė žibutė, vystantis vasarą liepžiedis,  tuščia lauko ražiena, krintantis raudonas klevo lapas, ar  sidabrinė rudeninė šarma.  Visa tai tik gražias mintis padovanoja, meilę savo kraštui, jo laukams ir miškams, lankoms, Nemuno ir Nevėžio šlaitams, jų tamsiems vandenims.
 
Daug skaudesnės, sunkesnės mintys nugula iš laikraščių puslapių, televizoriaus ekrano, kompiuterio, laikraščių puslapių,  netgi mažo radijo imtuvo. Tai tamsesni ar pilkesni politikos purslai, gąsdinantys Vyriausybės sprendimai, nelaimių, nusikaltimų suvestinės, kaip Lietuvoje, taip ir visame pasaulyje. Išgirstos žinios virsta vienomis ar kitomis mintimis, kurios sugula į skaudesnes eilėraščių eilutes, posmelius.
 
Žinoma, būna ir džiugių, šviesių akimirkų, kai sustinki gerą žmogų, nuoširdų draugą, arba pamatai, kad Lietuvoje yra ir gražių dalykų, gražių darbų, gražiai gyvenančių, dirbančių žemdirbių, miesto darbininkų, valstybės tarnautojų. Gal tai ir svarbiausia. Važiuojant Lietuvos keliais, kaip tada nesustoti, neįkopti į kokį naujai atvertą piliakalnį, pastatytą apžvalgos bokštą.  Tada žvelgi į krašto tolumas, girias ir ežerus, o į galvą iš dangaus žydrynės leidžiasi pačios gražiausios mintys, ištisi eilėraščių posmai. Gerai, jeigu jie išlieka ir, sugrįžęs į namus, iš jų gali sudėti šiltą, šviesų eilėraštį. Vėliau jį skaitai ir lyg vėl pamatai tą nuostabų Lietuvos kampelį.
 
Ir pats laikas daug ką atneša. Ne tik metų kaitą, bet ir vienus ar kitus įvykius, šventes, istorinius atsiminimus, datas. Į juos taip pat norima atsiliepti. Kitur, žiūrėk, ta proga laukia ir tavo eilėraščio. Tada sėdi, rašai, bandai atskleisti ir savo požiūrį, vertinimą, apmaudą arba pasigėrėjimą.  Lietuvos istorija gausi ir labai gražiomis asmenybėmis, tautos didvyriais. Norisi ir jiems parašyti, nors žinai, kad tavo kūrybinė plunksna per silpna, neparašys tikrai vertų aukso raidžių.
 
Gal ir ne taip parašai, ir mažai parašai, bet dėkoji Dievui už galimybę palikti kitiems savo mintis, jausmus. Dar daugiau esi dėkingas, jeigu tai, ką parašei, galėjai įdėti į knygų puslapius, paskelbti laikraščiuose, almanachuose, arba galingojo interneto svetainėse. Nežinai, kiek žmonių kūrinį perskaitys, kaip įvertins, bet tiki, kad viena kita mintis ras atspindį tavo sielai artimų žmonių širdyse, protuose, jausmuose.
Argi tai yra maža? Ne, tai labai daug. Tad kodėl nerašyti, nekurti, nepalikti, nesidalinti? Tad nuoširdžiai tari ačiū Dievui už tokią galimybę. Tari ačiū draugams, bičiuliams, kurie tau padėjo. 

2018-12-30
Raudondvaris
       
 
 

Žmonėms, kurie ieško savęs.

Kai tikrai panorėsi save atrasti, pažvelk į savo rankas. Matai kaip jos nori darbo, nori kurti, nori gėlę auginti, nori medį apkabinti, nori rašyti, nori kūdikį pakelti. Tik pagalvok, kiek daug jos gali ir kaip yra reikalingos. Reikalingos ne tik tau pačiam, bet ir kitiems. Reikalingos žmonėms, reikalingos žemei, reikalingos ateičiai. Mylėk, saugok ir tinkamai panaudok brangiausią savo turtą - rankas.
 
O kur dar akys! Pažvelk jomis į dangų, ežerą, upės vingį, lauko platybę, seną girią, dangaus žydrynę. Matai, koks jos gylis, kaip ir žmogaus akių. Žvelk į žmogaus akis ir žmogus mylės tave. Akių kalba yra visų kalbų kalba, yra visų žmogaus sielos durų ir durelių raktas, yra pats tiesiausias kelias į kitus pasaulius. Vienas iš jų tikrai vadinasi draugo vardu. Sakai, kad gal geriau būti medžiu, būti uola. Būti medžiu - didelė dovana, nes tiek kartų jis atgimsta, sužaliuoja, pražysta. Kiek daug mato medis! Mato visų metų kaitą, o jei pasiseka augti prie  kokios upės, pvz., Nemuno, tai mato visą praplaukiantį pasaulį. Būti uola - beveik pažinti amžinybę, prie savęs sulaikyti amžius. Bet būti žmogumi, tokiu kaip tu šiandien - tikrai geriausia, nes tu antras po Dievo.
 
Tu - kūrėjas. Dievas padarė daug, bet dar paliko darbo ir tau. Gal Jis paklaus, ar padarei mano paliktą darbą? Juk taip gausiai tave apdovanojau: rankomis, akimis, protu, širdimi ir meile. Geri darbai visados gyvena ilgiau. O be to, jie tavo ateities pinigai, kuriais galėsi nusipirkti laimingą amžinybę, kai baigsis žemėje skirtas laikas.
 
Raudondvaris
 

Prieš dieną iš vienos kolegės "žolietės" gavau gražią, padrąsinančią žinutę. Suprantu, kad ji parašyta su dideliu avansu mano kūrybai. Parašiau nedidelį atsakymą. Vėliau pagalvojau, kad taip galėčiau parašyti ir kitiems, jaunesniems "Žalios žolės" braidytojams. Tad jį ir čia įkeliu. Rasi, gal kas perskaitys ir daugiau.  

"Ir vėl galiu tik padėkoti už Jūsų gražius žodžius, palaikymą. Nors didieji kritikai dažnai būna teisūs, kai mane kritikuoja, bara, priekaištauja, bet pasitaikanti nedraugiška, pagiežinga kritika tikrai karti. Juk ir pats žinai, kad nesi joks poetas, literatas, o tik vėlyvas mėgėjas, ir dar senamadiškas. Daugiau nei 30 mano metų buvo skirti moksliniam darbui, projektavimui, vėliau dešimtmetis politikai, pedagogikai, kurie tikrai neprisidėjo prie literatūrinio tobulėjimo, ar tai kokių studijų. "Žalioje žolėje" yra tikrai dešimtys gabių ir gerai rašančių literatų, gal net ir poezijos meistrų, iš kurių man tik mokytis ir mokytis. Bet... jau sunku mokytis, keistis, tad, kol žeme vaikštai, matai jos grožį, kol vis dar gyveni Lietuvos ir gėrio idealais, tol kažką ir rašai, bandai pasakyti. Kartais geriau pasiseka, o kartais, žiūrėk, kažkas ir užkliūna. Tikiesi, kad parašytus žodžius gal kada nors anūkai skaitys,  likę gyvi draugai, politikos ir įvairiapusės veiklos bendražygiai, giminaičiai, gal?

Va, prieš savaitę turėjau visai įdomų savo kūrybos pristatymo vakarą Elektrėnuose, trečiadienį panašiam vakarui važiuoju į Kėdainius. Sutinku daug mielų, poezijai jautrių žmonių, kurie atleidžia gal ne tokį taisyklingą sukirčiavimą, bet į širdį priima jautresnę mintį, iš širdies iškeltą pergyvenimą.  Skaitydamas eilėraščius, rodydamas atitinkamas nuotraukėles, atskleidžiu ir savo požiūrį į dabartinius įvykius, žmones, manau, kad vienaip ar kitaip palieku dalelę šviesos, vilties, optimizmo. Štai ir visas mano dabartinis įnašas į gyvenimą. Turiu pragyvenimui tam tikras sąlygas, tad galiu mažą dalelę laiko skirti ir savo pomėgiui - kūrybai, kurią jaunystėje buvau atidėjęs į šalį, nes atrodė, kad yra daug svarbesnių dalykų. Bet tik vienas Dievas žino tikrąją mūsų darbų vertė.

O Jums dar kartą nuoširdus ačiū. Nedarykite mano klaidos, neatidėliokite Dievo duotos poetinės kibirkštėlės, leiskite jai laisvai liepsnoti savo laiku. Aš nesu Poetas ir juo jau nebūsiu, o jūs esate augime ir galėsite tą vardą teisėtai priimti. Žinoma, sutinku su tuo, kad kaip kada gal ne viską teisingai įvertinu, arba žiūriu per daug jautriai. Juk gyvenimas teka ne mūsų įsivaizduojama vaga, o sava, kuri mums kartais, atrodo, yra tokia kreiva, neteisinga. Yra laikas, kai prie jos tiesinimo gali daugiau prisidėti, bet ateina laikas kai gali tik stebėti.  Jeigu kūryba duoda džiaugsmą, prisideda prie gyvenimo pilnatvės, tai beveik ir pakanka. O pripažinimas, geras įvertinimas - mažiau svarbūs dalykai. Gali būti, bet nebūtinai." 

Apie ką ir kaip rašyti?

Artėjant Pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos 139-ajam gimtadieniui, parašiau jam skirtą eilėraštį „Neparklupdytas, išdidus“. Rašiau nes apie Pirmąjį Prezidentą teko skaityti įvairiu laiku Lietuvoje ir JAV išleistų straipsnių knygų, prisiminti tarpukario laikais gyvenusių tėvų ir kitų žmonių pasakojimus, o ir pačiam matyti ir stebėtis tais didžiuliais darbais, teigiamais pokyčiais, kurie išliko Lietuvoje net iki mūsų laikų. Žinoma, daug liko sovietiniais laikais sukurto bei dirbtinai eskaluojamo priešiško purvo purvelio, kuriuo buvo siekiama suniekinti, subjauroti visą prieškario laikų Lietuvos valstybę, jos pasiekimus, o ypač valstybės vadovus, vyriausybės narius, to meto įtakingesnes politines partija, visuomenines organizacijas. Nėra ko slėpti, sovietinio laikų ilgesio dar ne pas vieną ir dabar yra. Suformuota hipnozinė purvo kaukė dar ne vienam neleidžia objektyviai pažvelgti į tiesą ir pamatyti ne tik nutapytus smalos katilus, bet tada buvusius realius, gyvus žmones ir jų darbus savo tautai, savo valstybei. Tad su apgailestavimu ir dabar dar tenka išgirsti kaip nepriklausomą Lietuvą peikia ne tik koks anoniminis DELF‘io komentatorius, bet ir dabartinis „pseudopolitikas“, netgi kažkokios priešiškos lietuvių tautai srovės angažuotas istorikas.

Jau kelinti metai savo kuklią kūrybą skelbiu kūrėjų interneto svetainėje „Žalia žolė“. Skelbiu ne tik lyrinius eilėraštukus, bet pilietinius, satyras, publicistinius straipsnelius. Įvairiai pasiseka juos parašyti. Visados norėtųsi, kad būtų geresni, labiau suprantamesni, tiesiog brandesni. Štai ir dabar, susilaikydamas nuo savo eilėraščio „Neparklupdytas, išdidus“ meninės vertės paieškų aptarimo (tikri būtų labai gerai, kad ji būtų ryškesnė, didesnė), pirmiausia norėjau perteikti Prezidento A. Smetonos, kaip svarbiausios praeito šimtmečio politinės ir valstybinės asmenybės lietuvių tautai ir Lietuvai, savo emocinį vertinimą, savo nuomonę, o galgi ir susižavėjimą. Visų darbų esmė yra tai, kiek jie reikalingi savo tautai, jos augimui ir išlikimui! Sąjūdžio laikais galvojau, kad štai – iškovosime nepriklausomybę ir pasipils iš rašytojų, poetų stalčių skurtos poemos, romanai, apysakos, skirtos mūsų tautos žmonėms, kurie 1918 m. atstatė Lietuvos valstybę, ją apgynė, įtvirtino. Deja, be vieno kito atsiminimo didesnių literatūrinių kūrinių nėra. Neturiu ir atsakymo kodėl? Kai čiulba lakštingalos žvirbliams čirkšti nereikia. Bet negirdėti lakštingalų, tad nieko blogo jeigu tylos marška plėšo ir žvirbliai.

Tokią mano drąsa, kai kurie mano kolegos „žoliečiai“ sutiko labai aršiai.
Štai: anoniminis kūrėjas Likaj sako: „Na, toks A.Smetonos idealizavimas atrodo truputį juokingai“. Gi kitas Manęs čia nėra jau rimtai išbara:
„Ar čia kas nors finansuoja tokius eilėraščius?
Žiaurus, spontaniškas klausimas
Patikslinsiu. Ar iš tiesų jūs taip norėjote išsisakyti šia proga? Kažko netikiu. Na, nebent pirmas ir paskutinis stulpeliai. Visi kiti atrodo lyg įpompuoti dėl skaičiaus. Mane dažnai šokiruoja eilėraščiai tokioms progoms. Nes, rodos, mes per toli, kad išjausti... Tiek daug sausų, netikrų, nudėvėtų eilučių.... "Likai mums simboliu tauriu...Likai žmogum, kurs tautą kėlė"- melas, niekas jo nemini, užmirštas tautos vadas po dešimtmečių lapų sluoksniais nulaidotas. Jei taip parašytumėt, patikėčiau labiau. "Lietuvis ėmėsi darbų"- tai gal geriau paminėti vieną konkretų dalyką, kuris jus iš tiesų palietė, o ne kalbėti skambiomis abstrakcijomis, kaip sovietų lozunguose... "Šviesėjo kaimas ir žmogus, kultūros medis nuostabus" - kokie mes naivūs, primityvūs, kad viską prirašysim jums. Tai Landsbergiui geriau, kol gyvas, parašykite kažką panašaus.... Nežinau, nežinau... Atsiprašau.... Bet, geriau būti sukritikuotam, nei praignoruotam, tiesa? Štai, jūsų eilėraštis "Liepos lelija" http://zaliazole.lt/viewstory/sid/70193/ tiesiog nuostabus. Tikras jausmas, meilė, pagarba- viskas ten yra. Jūs netikite pats tuo "Neparklupdytu"... Apie jį net kalbėti daug nereikia, kad nesuteršti pojūčių“.

Ką gi atsakyti į tokią kritiką? Nutylėti? Tai reikštų - su viskuo sutikti. O tai jau jokiu būdu ne, nes tai prieštarautų viso gyvenimo pagrindiniams įsitikinimams. Kažkodėl kaip kas mane nori įrėminti į labai siauro lyriko rėmelius, rašyti apie žolytes, paukštelius, su rudeniu padūsauti, žiemą paaikčioti ir vėl prašviesėti prie pavasarinės žibutės žiedo. Patinka man tokios temos, neslėpsiu, patinka. Bet kartais žodis reikalingas ir didesniems darbams: tiesai sakyti, melui smerkti, laivės, tautos idealams nešti, meilę, žmogų apginti.

Taigi, nevyniodamas žodžių į vatą, atsakiau:
„Kam juokinga tas tegul juokiasi, bet tai gali daryti tik istorijos neišmanantis žmogus. Be Smetonos tautinės politikos nebūtų sustiprėjusi lietuvių tautinė savimonė, neįsitvirtinusi lietuvių kalba, nesusiformavusi lietuviškoji inteligentija, visa tautinė kultūra. O be išlikusio stipraus tautinio jausmo 1988-1990 metų Sąjūdis būtų buvęs kaip be nugarkaulio. Rekomenduočiau daugiau skaityti ir mąstyti. Liberalizmas, kaip ir komunizmas bei kosmopolitizmas ir globalizmas tautinėms valstybėms, o Lietuvos valstybė kaip tik susikūrė ir atsikūrė tautiniu pagrindu, yra pražūtingas.

O ir kitiems atsakau. Ne manęs niekas neragina rašyti pilietinių, patriotinių eilėraščių. Tai mano proto ir mano širdies balsas, kurį noriu, kad ir daugiau kas išgirstų. Ir dar norėčiau, kad mane žinotų ne vien kaip saldutį lyriką, bet lietuvį, kuris šiuo metu susirūpinimą dėl lietuvybės, tautiškumo išsaugojimo išreiškia, o ir ateityje ketinu taip daryti, eilėmis pagal savo kuklius sugebėjimus. Manau, kad tai yra daug geriau negu avinėlių tylėjimas arba įsižeidusiųjų bambėjimas“.

Kaip žmogus ir lietuvis griežtai tikiu vienu teiginiu: „Išsaugosi kalbą – išsaugosi tautą, išsaugosi tautą – išsaugosi ir valstybę“. Kas iš Didžiųjų kunigaikščių užkariavimų, jeigu jie su kardais nešė tik savo galią, bet ne kalbą, ne kultūrą. Kas iš Jogailos karūnos, jeigu joje buvo lenkų kalba ir lenkų kultūra.

Prezidento Antano Smetonos politikos kertiniai akmenys buvo apsišvietusi lietuvių tauta, visose valstybės sferose įtvirtinta lietuvių kalba, į deramą lygį iškelta kultūra, tradicijos, istorija, visų lygių mokslo mokymo institucijos. Nėra ką kalbėti apie tokį trumpą laikotarpį beveik naujai pastatytą Laikinąją sostinę – Kauną, atkurtą ūkį, kuris buvo konkurencingas netgi to meto Europoje. Šviesių darbų būtų galima vardinti ir vardinti. Štai dėl ko gerbiu Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios Aktos signatarą ir kelis kartus ėjusį Lietuvos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną. Mano eilėraštukas yra niekis, tiesiog dulkė, palyginus su tuo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės paminklu, kurio jis vertas ir kuris dar turės būt pastatytas.

Raudondvaris

Žalia žolė tai ne presuotas šienainis

Kaimo vaikui ir aiškinti nereikia, kuo skiriasi žalia laisvai auganti žolė nuo tvarkingai pagal nustatytus gabaritus supresuotų šienainio rulonų, kurie dažnai būna apvynioti netgi polietilenine plėvele. Žalia žolė — laisva, joje gali išaugti kaip gražus gėlės žiedas, taip ir smilga, dantyta varnalėša. Tiesa, ir ji žydi, o žiemos metu, kai apkrinta šerkšnu, tai vienintelė žemos saulės spinduliuose spindi virš sniego patalų. Taigi, žalioje žolėje gali būti visko, ir negalima pasakyti, kad tas gerai, o tas —i ne.

Tik nereikia pagalvoti, jog tokiu įvadu noriu pasigirti žemdirbiškomis žiniomis. Ne, noriu pabrėžti laisvės kiekį, kuris yra žalioje žolėje. Žinoma, žalia žolė primena ir tam tikrą nebrandumą, netgi įspėjimą būti augančiu, kukliu kūrėju, stengtis kuo daugiau sugerti pripažintų kūrėjų – šviesuolių, esančių zenite, spindulių. Tokia nuostata mane ne tik tenkina, bet reikalinga, nes nesu profesionalus literatas, tad kalbos, rašybos arimuose dažnai tenka ir suklupti. Tada gerai, kai yra padedančių atsikelti, nusipurtyti purvo dėmelę. Tiesa, būna ir taip, kad kaip kas ir grumstą paleidžia, netgi su sunkesniu akmenėliu. Tada, atleiskite, kad nesu idealus krikščionis, jį grąžinu atgal.

Greitai bus penkeri metai, kaip žaliuoju šioje lankoje. Ne vieną „žolietį“ teko sutikti, apkabinti ar paspausti ranką. Pasirodo, kiek daug yra gražių, tikrų žmonių, kurių tikro grožio negali atskleisti slapyvardžio vardu pridengta kūryba. Gali tik spėti. Poezija — širdies kalba, tad kartais gali nujausti, kas kuo džiaugiasi, kenčia ar pergyvena. Tik kūrėjo mintys oi kaip gali nutolti nuo paties kūrėjo! Po šmaikštuolių kauke gali slėptis ir liūdesys, o po aštria satyra — švelnus lyrikas.

Būdami vienoje interneto svetainėje, atrodo, turėtum būti kaip ir vienoje pievoje. Tačiau taip nėra. Esame kaip atskiri įvairių Lietuvos vietų žodynėliai, ne tik su savo tarmėmis, bet ir tam tikrais netgi bendrinės kalbos vartojimo, kirčiavimo ypatumais. Todėl suprantu gerbiamus moderatorius, kurie turi nemažai vargo nors šiek tiek sukaišioti į bendrus rėmus. Žinoma, smagu ir papiktnaudžiauti — sakykite, ką norite, o mano kaime kalba taip.

Dienos, metai bėga, kūrinėlių skaičius auga, dalis jų pelnytai nueina į užmarštį, kiti, laimingesni, nusėda išleistų knygų puslapiuose, dar kiti lieka mieli tik sau pačiam. Tiesa, kai kurie kūrinėliai man yra kaip širdies dienoraštėliai. Sugrįžtu, perskaitau ir lyg prisimenu ne tik tą naktį ar vakarą, kada rašiau, bet ir buvusį džiaugsmą, kartėlį arba nuoskaudą. Gal nieko keisto, kad dažnai nesutampa autoriaus ir kolegų nuomonės. Į vieną kūrinėlį žiūri kaip į tikrai pasisekusį, pilną širdies, šilumos, gi pro kitų akis praslysta kaip ir nepastebėtas. Ir priešingai — beišdykaudamas užrašai kokią „balalaiką“, o toji tikrų liaupsių susilaukia. Žinoma, malonu, kai pagiria, bet daug naudingiau, kai ką dalykiškai pataria, pataiso. Tada ir pirminį tekstą kompiuteryje pasitaisau.

Labai abejodamas savo literatūriniu išmanymu, retai ką patariu. Daugiau pasidžiaugiu surasta gražia ir aiškia mintimi, tikru jausmu, skambiu žodžiu. Labiausiai noriu paskatinti jaunesnius kurti, nežiūrėti į mažas nesėkmes. Jauniems ir eksperimentuoti galima, ieškoti naujų išraiškos formų, naujų kelių. Manau, kad svarbiausia — nemenkinti, neniekinti, neatšaldyti noro kurti, rašyti. Niekas žmogaus taip neartina prie Didžiojo Kūrėjo, kaip kūryba, puoselėjama kūrybos dovana. Jos paniekinti nevalia niekam: nei pačiam, nei kitiems.

Gera būti žalioje žolėje, gera joje nenuvysti, gera išlikti jaunu kūryboje.

Suprantu, kad šiandieninis mano eilėraštis "Ir vėl ir vėl...", paskelbtas interneto svetainėje „Žalia žolė“, sukels prieštaringų komentarų ir minčių. Vieni teigs, kad tai nėra poezija, bet tik politikavimas. O politika su poezija yra nesuderinami dalykai. Antri sakys, kad gal ir gali būti pilietiniai eilėraščiai, bet tada jie turėtų būti parašyti ypač talentingų ir profesionalių kūrėjų. Tai tiesa. Bet yra dar viena tiesa, tiesiog įsakymas - ir mažiausiam žmogui nestovėti po medžiu, kai matai pavojų savo tautai, jos ateičiai, kurios svarbiausias garantas yra nusistovėjusi kalba, raštas, griežtas valstybinės kalbos vartojimo įstatymas. Svarbiausias valstybės vientisumo požymis yra jos kalbos vartojimo vientisumas visoje valstybės teritorijoje. Netgi mūsų Konstitucijos 3 straipsnis kiekvienam piliečiui suteikia teisę šį vientisumą ginti. Taigi, mes visi turime ne tik teisę, bet ir prievolę aiškiai pasakyti savo nuostatą dėl lietuviškų užrašų vartojimo vientisumo visoje Lietuvoje.

Būtų bergždžias darbas daužyti galvą į sieną, kai namas jau dega. Reikia prieš tai iš vaikų atimti degtukus. O dar geriau išmokyti, kad vaikams degtukų liesti negalima, reikia užaugti, subręsti, įgyti proto.

Ar mes žinome, kokios nuolaidos dėl kalbos, vietovardžių ir kitų viešų užrašų, pavardžių bei lietuviško raidyno pakeitimo Vyriausybės kuluaruose pažadėta Lenkų rinkimų akcijai, o tuo pačiu ir rusų kilmės mažumai Lietuvoje? Kol kas nieko nežinome, tik nerimą keliančias nuogirdas. Kai pamatiniai tautos ir jos kalbos akmenys klibinami dėl vienadienės ekonominės naudos, netgi dar negarantuotos, jokie dabartiniai "Tarmių metai" ir pan. po 20 ar 100 metų neturės jokios reikšmės. Aš išsakau ir fiksuoju savo tautinę pilietinę poziciją. Deja, panašios pozicijos nematau iš tų intelektualų, kalbininkų, kurie už tai yra labiausiai šiandien atsakingi. Ir mažos sniego gniūžtės gali būti didelių nelaimių priežastimi. Lietuvių ir lenkų bendravimo istorija tai pakartojo ne vieną kartą. Ir, žinoma, ne lietuvių naudai.

Aš džiaugiuosi, kad 1994 m. Lietuvos Respublikos Seime balsavau prieš tuometinę parengtą ir LDDP daugumos valia priimta "Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį". Tada išreikšti visi mano nuogąstavimai ir sutarties trūkumai tik pasitvirtino. Kaip tik, ši "nutylėjimų ir nuolaidžiavimo sutartis" ir nesudarė ilgalaikių ramių santykių, o Lenkijos pusei atrišo rankas vienpusiam istorijos interpretavimui ir besaikiams dabartiniams reikalavimams. Įrašytas paritetas yra tik fikcija, nes bet koks paritetas tarp 3 ir 35 milijonų yra neįmanomas, vedantis į 3 milijonų sugniuždymą. Gal kartais mes mažai ką galime pakeisti, bet reikia nors palikti savo nuomonę, savo poziciją ateičiai. O jeigu savo nuostatas pamatiniais dalykais garsiai pasakytų tūstančiai, tada ir politikai neregztų abejotinų sandorių tautos sąskaita.

Ar galima kalbėti apie meilę Tėvynei paprastai?

Gal ir per dažnai rašau pilietine – patriotine tematika. Tikiu, kad kaip kuriems mano „Žalios žolės“ kolegoms tokie kūrinėliai jau gal ir nusibodo, juose neranda naujų žodžių, spalvingesnių metaforų ar kitokių literatūrinių blizgučių. Tik šie kūrinėliai nėra skiriami vien savo kolegoms „Žalioje žolėje“, bet daug plačiau, kurie ankstesnių kūrinėlių gal ir nėra skaitę. Viena mano miela kolege savo komentare parašė:

„Deklaracijos buvo labai populiarios kiek kitokiais laikais, kai ir buvo melu viskas užteršta. Nejaugi nejaučiate, kaip nebepasiekia lozungai širdžių? Dvasios užteršimas tuo ir baisus, kad nenusiplauna apnašai nei ašaromis, nei krauju. Gal vertėtų paieškoti kiek asmenine patirtimi labiau sušildytų metaforų, nes naudojate labai nučiupinėtus įvaizdžius“.

Nesakau, kad tai nėra dalinai ir teisinga. Labai norėtųsi rasti tokį žodį – kardą, šautuvą, o dar geriau visą patranką. Bet kai tokio nerandi, paimi paprastą pagalį, nežiūrėdamas ar jis ąžuolinis ar tik apgailėtino alksnio ir juo baidai šunis, varnas ir kitą brudą, kuris tavo gėlyną bjauroja. Taigi, ne visi žodžiai, kurie kada nors buvo panaudoti kokioje tai deklaracijoje yra išmestini, niekiniai. Visi lietuvių kalbos žodžiai yra patys gražiausi pasaulyje.

Ir širdys, jeigu savo žodžiu iš jų pasieksi nors dešimtį, nors keletą ir tai jie nebus beprasmiai.
Antra, mes nežinome kada ir kur mūsų žodžiai tikrai atgis, įgaus savo vertę. Gal tik po mūsų, o gal tik kitame žemyne. Paskutinį atvejį jau ir aš esu pergyvenęs, kai į jautresnį, patriotinį kūrinį atsiliepia žmonės ir Vokietijos, Jungtinių Valstijų ir kitur, kur ankstesnės kartos lietuviai labai džiaugiasi, kad dar yra rašančiųjų jiems suprantamai, artimais žodžiais.

Manau, kad reikia kartoti ir žinomas tiesas, žinomais žodžiais. Ateina nauji žmonės, bet jie su savimi neatsineša viso to, kas buvo anksčiau pasakyta, parašyta. Tad taip, kaip buvo rašyta prieš 20 ir daugiau metų yra reikalinga ir šiandien. Pats blogiausias dalykas vergauti naujumui, kaip mano kaimo seni žmonės sakydavo: „Nors ir kitoniškai, kad tik nežmoniškai“. Antra, rašau, kaip ir savo minčių palikimą. Esu optimistas ir matau, .kad net tokios mintys turi dabartį ir ateitį. Mano "veidaknygės" puslapėlis, kuriame savo kūrinėlius taip pat skelbiu, man teikia viltį, kad darau reikalingą darbą. Man nereikia tūkstančių skaitytojų, pritarėjų, jų gali būti net tik keli ar keliolika. Ir tai gerai. Už visą ką blogiau – tai tyla, sutikimas su apolitiškumu, nutautėjimu, savasties suvokimo praradimu. Kalbėkime, kol esame gyvi, kol akys mato šviesą, kol rankos dar užrašo iš širdies, savo širdies, išplaukiančius žodžius skirtus Tėvynei. Kalbėkime, kaip būtina mylėti savo kraštą ir kas mes be jo būtume. Atsakykime ir patys sau į klausimą – kas mes būtume be Lietuvos?