Atiduokime, kad gautume dar daugiau.

Dažnai man priekaištauja, kad ir vėl užlipau ant to paties grėblio. O kaip gi kitaip, jeigu tik vieną grėblį turiu?

Svajonės ir stiklas turi vieną bendrą savybę - sudužti.

Vėjui ir metams į skverną neįkibti.

Vaikystėje turėjau dvi svajones - pašokinėti nuo vieno debesėlio ant kito ir kartu su vėju pabėgioti žolių viršūnėmis, kai jos taip gražiai banguoja. Va, antroji svajonė jau ir išsipildė. Jeigu ir ne bėgioju, tai nors ropinėju metų lazdele pasiramsčiuodamas po "Žalią žolę" ir niekas nesako: et, ko čia braidžioji, kaip koks piemenūzas po dobilus, ar kelio nematai? Matyt tai matau, bet taip gera jaunystės svajones įgyvendinti. Tikiu, kad dar ir po debesis pašokinėsiu, tik nėra ko skubėti, laiko turiu.... daug daug ten jo laukia.