Žmogus yra tiek didelis, kiek laimingas.

Teisuoliai kritikai, nespauskite manęs į savo siaurą rėmą.
Rašyti skroblui negrabiom eilėm, nėra juk gėda?

P.S.
Ar girdite, kaip švelniai skamba žodžiai: gėlė, rasa, motulė, saulė, ąžuolai?
Sakot, kad jie - tik senos klišės, rašeivų lūpose visai jau nusitrynę.
Aš sutinku, gal taip, bet jos auksinės. Lietuvio sielą kolei virpins šie garsai,
Tol būsime mes gyvi - gyva kalba, gyva tauta ir gerbiama valstybė.

Poetai - laikmečio sąžinė. Bet tai ne man. Juk taip saldu kartais pabūti smulkiu niekšeliu ir parodyti valdžiai kišenėje špygą.

Vėlinės - jausmų blyksniai tarp būties upės dviejų krantų.

Mylėkime rudenį akimis, bet neįsileiskime jo į širdį.

Visaip sugrįžta žmonės pas artimuosius, visaip. Kartais sapnų keliu, o kartais angelo rankos vedami. Kai už savęs kartais pajaučiame tokį tylų ir švelnų vakaro kvėpavimą, būkime tikri - tai mūsų Motinos mus nakčiai palydi. Kai kartais užkliūname už kieto akmens, bet nesuklumpame, neužsigauname, ar ne Tėvo ranka mus prilaikė? Ar ne beržo lapais mums kalba brolis, o baltos lelijos žiedu laimės linki anksčiau už tavę išėjusi sesuo? Mes išeisime, kad grįžtume, kad vėjo dvelkimu pabučiuotume čia likusius mylimus veidus, kad pražydusios gėlės žiedu pažvelgtume į jų akis ir taip padrąsintume, pažadintume dar didesnį gyvenimo džiaugsmą.

Kartais išgirstame keistus ir nepelnytus priekaištus, kad tas ar kita kūrinys tradicinis, nemodernus. Supraskime, lyg tai dabartiniam žmogui neįdomus ir nereikalingas. O gal priešingai? Argi mes tik nuo šios dienos pradedame kurti lietuvių kultūrą, literatūrą? Eksperimantai pradedami ir užbaigiami. Netgi labai dažnai visai be rezultato arba su neigiamu rezultatu. O tradicijos lieka, ant jų pagrindo išauga naujos kultūros apraiškos. Tradicijos – tai tautos cementas, tiltas iš praeities per dabartį į ateitį. Išlaikydami tradicijas, išlaikome savo ateitį. Taip pat ir literatūros, poezijos.
Aš jokiu būdu nepeikiu naujų formų, naujų lakesnių minčių ieškotojų. Bet man tikrai Vytautas Mačernis, Justinas Marcinkevičius, Bernardas Brazdžionis, Janina Degutytė, Paulius Širvys, pagaliau ir Salomėja Neris bei kiti lietuvių poezijos milžinai buvo ir liks tikromis visų laikų poezijos žvaigždėmis. Va, jų šviesa labiausiai jaudina mane. O laikas daro savo pataisas, kaip rašiau, mes visi kitokie. Nežinau, ar galima absoliučiai kokios nors minties, žodžio nepakartoti, juk mes visi lietuviai, visi kalbame ir mąstome ta pačia kalba. Žinoma, kalbos aruodas toks didžiulis, kad aukso kruopelyčių visiems ilgam laikui užteks. Tad gražios sėkmės visiems, labiau patyrusiems ir jauniems eiliuotojams, jas renkant ir vėliau ant poezijos paukštės sparno pakeliant aukštyn, kad jomis galėtų džiaugtis daug daug žmonių.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seime 1989 m. buvo išplatinta anketą, kurioje buvo klausiama, kaip galėtumėte charakterizuoti Sąjūdį, kas jis jums yra? Tada į tokį klausimą atsakiau taip:
”Sąjūdis – iš Lietuvos gelmės, lietuvių širdžių ir protų pakilusi galinga banga, nuo kurios į dangų kyla patys gražiausi paukščiai, kurie ant savo išskleistų sparnų parneš negailestingų plėšikų pagrobtą mūsų Laisvę.
Sąjūdis – atsiskleidusi iki šiol neregėto grožio lietuvio širdies spalva, skambiausioji jo sielos, gyvybės ir vilties muzika.”
Nesvarbu, kas ir ką dabar bekalbėtų apie Sąjūdį. Esu laimingas jame buvęs, esu laimingas, gyvenęs Sąjūdžio laikais, laimingas, galėjęs kartu su kitais idealistais pakilti nuo Sąjūdžio bangos Lietuvai parnešti Laisvės.

Jauniems kolegoms, kurie ieško savęs.
Kai tikrai panorėsi save atrasti pažvelk į savo rankas. Matai kaip jos nori darbo, nori kurti, nori gėlę auginti, nori medį apkabinti, nori rašyti, nori kūdikį pakelti. Tik pagalvok, kiek daug jos gali ir kaip yra reikalingos. Reikalingos ne tik tau pačiam, bet ir kitiems. Reikalingos žmonėms, reikalingos žemei, reikalingos ateičiai. Mylėk, saugok ir tinkamai panaudok brangiausią savo turtą - rankas.
O kur dar akys! Pažvelk jomis į dangų, ežerą, lauko platybę. Matai, koks jų gylis, kaip ir žmogaus akių. Žvelk į žmogaus akis ir žmogus mylės tave. Akių kalba yra visų kalbų kalba, yra visų žmogaus sielos durų ir durelių raktas, yra pats tiesiausias kelias į kitus pasaulius. Vienas iš jų tikrai vadinasi Geriausio draugo vardu. Sakai, kad gal geriau būti medžiu, būti uola. Būti medžiu - didelė dovana, nes tiek kartų jis atgimsta, sužaliuoja, pražysta. Būti uola - beveik pažinti amžinybę, prie savęs sulaikyti amžius. Bet būti žmogumi, tokiu kaip tu šiandien - tikrai geriausia, nes tu antras po Dievo. Tu - kūrėjas. Dievas padarė daug, bet dar paliko darbo ir tau. Gal Jis paklaus, ar padarei mano paliktą darbą? Juk taip gausiai tave apdovanojau: rankomis, akimis, protu, širdimi ir meile.

Kurti - reiškia gyventi tikrą žmogaus gyvenimą.