toks ilgas

baltas kelias

namas

be langų

net prisiglaudus

nejaučiu

tu nekvepuoji

sniegas sniegas

net sapne

neateini

prisimenu

pavirtus varna

juoda

sekei mane

kas rytą atskrendi



nepasibelsiu aš

į tavo namą

apakęs jis

apakus aš



kur gyveni tu ?

ten...

žinau

mieloji drauge

per anksti

kaip per anksti

Tu išėjai



Draugei, kolegei ata Virginijai

toks gardumas
nebeskauda
sanariukai patys
bėga ir prausiasi
balutėje
ten plunksnos
žvirblio
snapas pamėlęs
skris
skris ten kur numirę
gyvi laike paklydę
vienatvėje
dar isčiose motinos
tūnojau
vienatvėje dantys
į medį
į žemę
laikas atgal
atmintyje

Dėkui, mielieji, kas aplanko ir neužmiršta:)))

Grįšti
išėjus
ir nebaisu
ten lauksiu
kuris mane nuplaus
ir šoks šoks šoks
mes šoksim
išbalusiame veide
šypsena
kaip lengva
tik palikit duris
atviras
lauksiu jūsų
gal kur nuklydus
smilkalus pamiršus
nepatinka mano
draugams
šunims
o gal žinot
geresnį draugą?

Antony and the Johnsons - Hope there's someone, live

akmenėlius renku
į mane metė
aš vis renku
tiek daug girdėjimo
akmens kietume
ašara
prakalba
akmuo nusišypso
mano akmuo
akimis į dangų
žalčiu
žalteliu
per širdį
prie jūros
prie eglės
vaikais
iškirstais
kitaip šnekančiais
aukure
neužgęsk

baltesnė už sąžinę nebūsi
nebent už sniegą
kai rasi pėdas
to kas tave taip mindo

radau
skauda
tai kvailumas avies
patiklumas
reikalinga buvau
skambaliuku kviesti
kelią ruošti
ir paruošiau
dabar savo ašarėles
ledines dėlioju
pikta ta Ledo karalienė

baltesnė už sąžinę nebūsi
nebent už sniegą
kai rasi pėdas
to kas tave taip mindo

Žmogaus prigimtinė kilmė- toks savitas dalykas.Stebint daug metų, tikrieji bajorų, dvarininkų palikuonys nerėkia, TV nesireklamuoja, jų veidų nespauzdina žurnalų viršeliai. O nuo žagrės- oi, ir buduarai ir apdarai ir visa tuštybė. Skaudi man ta Lietuvėlė iki skausmo.

Medžiai išsirengia rudenį, o žmonės
vis nuogi, ir vis išsirengia
Dievulėliau, kokie keisti tie žmonės'
sulenda į paraloną, ausis užsikemša
ir vis ieško vado
kur rėkia ir juokiasi
o suglumę nesupranta jo kalbos
ir vėl kalti tie žali ufonautai
ir taip zirzia kažkas ausyje
o tas skausmas pergamento
sviestas pakelyje
ir draugė tave išmaino
į tualetinį popierių
ir apsiverkia aukodamą avį
nes užbliovė kai eiles rašė
o didysis poeta vis sako
diedai ir diedienės
marš viens du
kapinaites ravėti
ravim vapsvų vaikai
pikti jauni gražūs
svaiginantis bučinys
tad tikras keistumas
toks keistumas geliantis
kad pakeisti norėtum
savo gimimo ar mirties data