Reikėtų džiaugtis sugrįžtančiu pavasariu, bet negaliu: neleidžia širdį užvaldęs nerimas...

Nebegraužia sąžinė ir dvasia nurimo po pasiligojusios motulės apkabinimo, pabučiavimų ir meilingo, nors jau gerokai priblėsusio žvilgsnio, kuriame aiškiai atsispindėjo artėjančios Juodosios viešnios siluetas... Tebegirdžiu nuoširdžius mamos žodžius: "Ačiū, kad su martele ir sūnumi aplankėte, dovanų atvežėte. Tikriausiai jau nebepasimatysime..." Per ašaras ne iškart sugebėjau ištarti jai paguodos žodžius. Supratau, sunku su pilna sąmone pasitikti vis sparčiau artėjančią lemtingą gyvenimo pabaigą... Išvykome, dar tikėdamiesi vėl susitikti. O ar susitiksime, niekas nežino?

Valio, atrodo pasisekė. Nebekvaršinsiu galvos svetainės atnaujintojams. Nebent vėl koks neaiškumas iškiltų.

Pagaliau susipratau, kur tą "varnelę" įrašyti. Dėkui JuoKaz, kad patarė. Taigi, jau nebereikia kaskart įrašynėti slapyvrdžio ir slaptažodžio. Gal ir dienoraščio įrašai niekur nenuplauks, o kompiuteris manes nebevadins anonimu? Pagyvensim, pamatysim. Tai bandomasis įrašas. Taigi spaudžiu TINKA.

Greit baigsis lapkritis, šiemet nelaiku įsileidęs žiemos žvalgus su pusnimis ir šalčiu, o paskui, susigriebęs, vėl grįžęs į savo įprastą gyvenimo tėkmę, net su jam ne visai būdingais šilumos gūsiais, saulėtomis dienomis ir pošiltėmis naktimis. Tačiau jei ir gruodis bus toks neįprastas, nieko gero tai neduos sodelio augalams, o ypač rūsčiai žiemai pridengtiems vynmedžiams: gali nubusti iš žiemos miego spurgeliai. O gal žiema vis dėlto bus kokia ir dera jai būti Lietuvoje, vidutinio šaltumo, su negiliu sniegu, o ne praskydusi kaip kovo mėnesio laikotarpiu.
Retkarčiais vis pasižiūriu į Pagulbyje darytas nuotraukas, kelis kartus ir videoįrašus pakartotinai žiūrėjau. Gal bus proga juos ir ten buvusiems ekūrybos nariams kada nors parodyti. Gaila tik, kad nebuvau videokameros nusivežęs į Vakarutę, o tik keletą klipukų įsirašiau fotoaparatu. Malonu vėl pajusti tuose renginiuose vyravusią atmosferą. Labai norėčiau, kad tokios pat nuotaikos kuo greičiau įsivyrautų ir svetainėje... Man nepriimtini vaidai vaideliai, užkulisiniai žaidimai, kuriuose aš nors ir nedalyvauju, bet jie ir mane slegia. Šiandien pasirodė, kad jausmai ir aistros rimsta, protas ima viršų ir atmosfera svetainėje atvės...Kuo greičiau tai įvyks, tuo geriau, nes labai gaila būtų, jei dėl vaidų tokia tolerantiška svetainė prarastų savo gerą vardą ir žlugtų.
Kai kurie, judriausi, ekūrybiečiai gruodžio viduryje ruošiasi vėl "susibėgti", šįkart jau ne Kaune, o Vilniuje. Vakar Klajūnė klausė, ar atvyksiu? Atsakiau, kad norėčiau dalyavuti, susipažinti su naujais nariais, bet dėl įvairių priežasčių negalėsiu. O Medžiui parašiau, kad gal kada, kai bus pabūvota visuose didmiesčiuose, gal bent kokia grupelė galėtų atvykti ir į Švenčionis. Atsakė, kad viskas Dievo valioje, parodys laikas. Tik bėda, kad tas laikas bėga greitai ir mano amžiaus žmonėms jo lieka vis mažiau ir mažiau. Tačiau tokia jau ta gyvenimo realybė, nėra čia ko verkšlenti. Aukščiau nosį, seni, džiaukis tuo, ką turi, kiti ir interneto neturi, net virtualioje erdvėje bendrauti negali...Džiaugiuos, džiaugiuos... Ir baigiu, o tai kas nors paskaitęs, pasakys: visai senis praskydo. Ir gal bus teisus? Ne, ne, aš tik kartais toks, o šiaip stengiuos žengti į koją su gyvenimu, tegul ir ne su pirmosiomis jo žygeivių kolonomis, bet ir ne paskutinėse jų gretose.

Liūdna, nes vasara po mėnesio baigsis. Gal Dievas padovanos gražų rudenėlį, su ilga ir šilta "bobų vasara"? Sulauksiu, pamatysiu, ko čia spėlioti. Ir ši dienelė graži, nėra ko verkšlenti. Gal ir rugpjūčio 12 - 13 dienomis saulė šypsosis virš mano gimtojo Pabaisko, kur esu pakviestas į Šv. Trejybės Pabaisko bažnyčios, kurioje esu pakrikštytas, 570 metinių minėjimą; į vakaronę Pabaisko mūšio lauke, visai šalia tarpukario naujosios mokyklos, kuri buvo pastatyta mano tėvui vedėjaujant. Antrame jos aukšte mes gyvenome, pakol naujoji valdžia tėvo nepažemino ir neperkėlė į Širvintų rajono mokyklėlę, o 1941 m. birželio 14 d. neištrėmė į Sibirą... Prieš aštuonetą metų mano garbei surengtoje literatūrinėje popietėje buvo grupelė tėvo mokinių. Ar dar gyvi jie? Ar vis dar jį ir mane mažą mena? Kas iš tos popietės dalyvių atvyks į Vilniaus ukmergiečių bendruomenės organizuojamą renginį? Kad tik man kas nesukliudytų ten nuvykti, kaip ir į rugpjūčio pabaigoje numatytą svetainės literatų sambūrį Pagulbio vienkiemyje, kažkur už Alantos, kur gyvena mano kurso draugas mokytojas ir literatas Antanas Pivoras. Važiuojant į Pagulbį, reikėtų ir pas jį užsukti, seniai nesimatėme.
xxx
Kaip gerai, kad atsivertęs internetinį "Nemuno" 26 numerį, sužinojau, kad Aleksas Dabulskis vėl išleido satyrų knygą "TRYS PO ŠIMTĄ, arba TREJOS DEVYNIASDEŠIMT DEVYNERIOS". Kai tik būsiu Kaune, būtinai užbėgsiu pas jį ir paprašysiu porą šmaikščių žodelių ant jos ir man brūkštelti. Kaip teisingai jis rašo vienoje iš savo epigramų plunksnabroliams taikytų, ir ne tik jiems:

Įnoringas ir poretis
poezijos būdas -
neatskirsi, kur proregis,
kur polekis, kur blūdas.

Jau kovo vidurys, rūsti žiema jau greit ištirps ir išgaruos.
Pavasaris vėl tėviškę papuoš margais žiedais.
Sugryžę paukščiai soduose ir po langais giedos,
Jei žmonės jų lizdų neišdraskys, mylės juos kaip kadais...

Graži buvo sekmadienio diena, kol neaptemdė jos... Tiek to...Saulėtų dienų kasdien daugės, išdžius ir spjūvis, kaip purvina bala kieme pavasariop...

Kaip gražu, kai žiemą saulė dirsteli pro langą
Ir paglosto tavo blyškų veidą spinduliais;
Kai internetu bičiulių mintys pas tave atskrenda
Gražiai mojuodamos švelniais metaforų sparnais...
Ir pajunti tada, kad negalių senatviškų tavy mažėja,
Paniūrusi, pilka būtis dažniau šypsotis vėlei ima .
Ir nors žinai - jaunystės negrąžins jokia geroji fėja,
Bet nors trumpam vėl pajunti jaunatvišką širdies plakimą...

Štai jau ir trečioji diena baigsis, kai aš, nors ir su "aritmiškai" nusiteikusia širdele keliauju savo gyvenimo 71-ųjų metų takeliu. Dėkui Aukščiausiajam, Likimui, kad dar leidžia man "mandravoti" šiame pasaulyje. Ačiū "Švenčionių krašto" redakcijai, nemažai vietos skyrusiai man, buvusiam šio laikraščio kolegai, kukliam literatui, per visus 2005 - uosius išspausdinusiai nemažai eiliavimų. Šiandien tik ką kalbėjau su Švenčionių "Versmės" literatų klubo atstove, kuri paprašė leidimo apsilankyti namuose net su šampanu ir tortu, su kito laikraščio darbuotoja pokalbiui, "įsiamžinimui, pasibučiavimui"...Negalėjau atsakyti. Nudžiugino Atakaro, Radastos, Kietos, Ramunės, Archangelo, Svetainės administracijos šventiniai pasveikinimai, tegul ir nesusiję su mano gyvenimo apvalia data. Gal ir gerai, kad ne daugelis žinos, kiek man metų, kad tik vienas kitas seniu pavadins...Neužgaus, jei amžius bus paminėtas be pašaipos, ne paniekinamai... Ko gi pykti, jei tikrai esi senas žmogus, pakalnėn žigiuojantis. Jaunystė trumpaamžė, nespėjai susivokti, kai ji pralekia. Tad visam Svetainės jaunimėliui linkiu laimingai sulaukti senatvės, net gilesnės už manąją, įgyvendinti visas savo godas godeles, kad gyvenimo nuokalnėje galėtų pasidžiaugti savo kūrybiniais ir kitais pasiekimais.