šalantį kūną
sūpuoja petys artimo
varto pilnatį sutemos

atveria širdį
lig šiol skrebena
žvilgsnis dainos

Vaiko ranka išvedžioja taisyklingus namo kontūrus. Į kamuolinį dangų spyruokliuoja putlus dūmas. Patvory dantukus rodo geltonkasės saulėgražos. Lyg grybas po lietaus išdygsta šulinys. Kates gainosi vingiuotas keliukas. Mama sako, kad dar trūksta saulytės, molinės puodynės ant tvoros ir būtinai žmogučių. Būtinai, kad gyvybės įpūstų.

Turiu savo akmenį pušyne. Kiekvienas prisėdimas, tarsi susiliejimas su juo, su pušimis, su visais, kuriuos talpina žvilgsnis. Ir ne tik. Šimtai šiltų virpuliukų pražysta, kai suvokiu, kad savo kieme matau vaikystės piešinį.

tai ne aš
tik kaštonais byra
nematomos užtvaros

tai ne aš