Sapnavau skausmą. Rausvai baltas peršviečiamas šuns pavidalo kūnas beorėj erdvėj, pilnas kaktuso spyglių, apjuostų raibuliuojančiais raudonais ratilais. Bandau sučiupti, tačiau jis lyg medūza rankose, pakeičia formą ir vis išsprūsta. Jaučiu, kokie nemalonūs jam mano prisilietimai. Suprantu, kad ir kaip švelniai liesčiau, spygliai duria ne tik kūną, bet ir kažką giliau - neapčiuopiamą ir nematomą.
Siūloma pagalba nepasiekia tikslo. Ir ne todėl, kad jos nereikia ar nenori priimti. Suprantu - dar ne laikas.
Dabar žinau kaip atrodo mano skausmas.