sninga
taip baltai, nekaltai, švelniai
palydi, užkloja –
lyg palieka pasiekiamą
visada ir visiems.
kaip ir buvo.
amžiams.

apkabini –
trupinių takas namo

angelo šokis medyje

kai rytais einu į virtualius namus
pakelėse kvepia gėlėmis nusagstyti krūmai
žinau kad juose būtinai dūgs bitės
ir savo giesmes derins paukščiai
kaimynų pramintu taku linguoja katinas
susitinkam lyg du seniai pažįstami vienišiai
kaip sąmokslininkai primerkiame akis
ir šypsomės į ūsą žinodami kad šiandieną
pirties dūmelis rūks tik senam šeimininkui
o namo langai lyg moters akys
žiūrės į kelią laukdami praeivio mosto
baltom durų prijuostėm apsikaišiusios staktos
prašys užeiti vidun kur ant dulkėtos aslos
supsis trikojis suoliukas - niekas čia nebesėdi
tik karts nuo karto balkiuose suskamba
senos dainos gaida ir tyliai nusileidžia
į sudžiovintų pelynų kuokštelį

juokiasi mano ašaros

atvažiuosi traukiniu
nupirksiu batelius -
vilioji į spąstus

juokiuos iki ašarų

kaip taikliai laksto
tavo baltanosiai
teniso korte

sutemo. sniego
sūpynės sustojo –
ateisiu rytoj.