kai užauga pavasario šaukliai

šerkšnas
panagėmis

adatėlės
į vidų

rėžiai
pražydo

liksiu
basa

čia

rankos ne(pa)liečia tavo garbanų

jos žydi granato spalvom
ir kvepia nemiegotu skaudėjimu

susitaikymas

baltom pėdom per
pažliugusį sniegą
į dar baltesnį patalą
guldai nerimą

degina nežinia –
atsiduodi Jo valiai

tik nepasiduodi

kiek šiandien daug apie moteris... ir taip įvairiapusiškai... tokios jos jau yra:)

"It sudriskusi penklinė vakaras –
kaip dūžta tavo planetos girdėti
ir regėt, kaip naštos atsikračiusi
elgeta virsta į moterį." (ta_pati)

"tik naktimis tu pasirodai vis dar mirus, užuodžiu chrizantemas, duobkasį ir lietų,
dar pamenu, kad tądien stipriai snigo, tik nežinau ar aš.ar oras.o gal viskas." (lėlininkas)

"Mano moterys nešaukia natom ir
nepjauna blakstienų prieš miegą,
kai miestuose žibintai meta
spalvas, o žiemoj besislepiantys
besmegeniai – vyriški barškučiai –
pakiša kojas klykiančiom gervėm,
įsčiose jų pradmenis nešančiom
namo." (Margarita)


„Parduodu moterį!“ – girdžiu
Ir aiktelėjęs
atkartoju:
– Parduuuoooda
mooooterį!

Sakyk, o Dieve,
Ką gi tu
Turgų
darbymetyj
veiki?" (Pelėda)