Tiesa negali būti gera ar bloga. Tai priklauso nuo kiekvieno mūsų suvokimo.

60/155

pakilo į dangų boružė –
ne pokštas

Negalvok, kad pasaka baigės, ji tik prasideda. Būk joje šviesiu angelu.

kelk, vaike, kelk -
dar tiek turiu tau pasakyti.

prisimeni senelių gatvę,
mokyklą jos gale.
rytais, kai laukdavau
mergaitės ilgakasės,
mama jai kepdavo blynus,
išeidavau viena - nebesulaukus.
atlėkdavo ji į mokyklą
kaimyno trumpakelnio rankon įsikibus,
su skambučiu į suolą griūdama.

kelk, vaike, kelk,
pavaišinsiu ledais,
kur mudvi su mama dalinomės.
tik autobusais jau nebepavėžinsiu -
ten kelias laiko duobėmis nuklotas.

kelk, dar turime surasti pušį
palinkusia šaka -
suoliuką mums atstodavo.
ar ji dar auga vis?
kelk, laukus rudens šalna nubalusius
paglostyti turi.

kelk, vaike, kelk -
turiu tau tiek parodyti,
vaikystės mylima mergaite.

kelk. nuimkite tvarsčius.

įsisupus avies apdaruos
laukiu krintančio
obuolio

kuždesio natos

t a š k a s
dar vienam rudeniui

ilgai stovėjom
tarpdury
su tavim, Viešpatie

Lyja... už lango, ant kurio užsiropštus regėjau augantį pasaulį, lyja... po ąžuoliniu stalu, nuolat girdžiu mūsų visų pėdučių trepsėjimą. Jis susilieja į muziką... Saugu, nors gyvenimo rudenys kartais perjuosia šermukšnio kirčiais... Taip saugu, kaip nori jaustis kiekviena Moteris. Greičiausiai kiekviena, apie kurią šiandieną taip gražiai rašo savo kūrinyje Pelėda.

šlapias
paukščio virpėjimas

Vieni žmonės yra Dievo raidės, kiti kableliai, kiti taškai ir kabutės. Taip sudarome ištisus begalybės sakinius, o kai kurie žmonės sukurti tik tam, kad viskas turėtų pabaigą. Kartais raidės sukimba nesudarydamos rišlios skiemens prasmės ir žmonės skiriasi, ieško kitų raidžių, kad nugyventų visą gyvenimą taisyklingame skiemenyje. Juk kartais išgirstame pasakymų, kad jie vienas kitam labai tinka, vadinasi jie buvo perskaityti.
(lėlininkas)