Tau taip tiko gyventi.

Raudondvario trauka:)

pražydo lelijos

mano erdvę
nuodėguliais
raižo

degančias žarijas
lyg erškėtrožes
skinsiu

palikite pelenus
jūroje

šerkšno skonis.

nu(už)pustė
likau po ledu – – –

žvakė užgeso
drėgnas skruostas
nubudus

iš tavęs

(skiriu draugei, pavydėtinai tvirtai moteriai. didžiuojuos ja)

gal padėti peilį ant slenksčio ar koplyčioje žvakę uždegti
kad nereiktų kas rytą ir vėl laiko klausimą spręsti ir kęsti
žvilgsnį gręžiantį lėtą iš beakės tavo galvos

reik beprotišką norą įveikti iš perlinių pirštų gniaužties
darbo įrankį tavo atimti – atiduočiau valkatai pakelės
smilgas mirusias sau pasiimti

skelbiu garsiai visiems – aš dar noriu žemę kvėpuoti
ir su paukščio skrydžiu įrėžt danguje –
myliu gyvenimą tokį

Pasodinau klevą. Žvilgsniu pro langą auginu... ar bus čia mano namai?

susikibo
nematomos rankos
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _

vėl šalu tarp
rasojančių mūro sienų