← Atgal
Žaidimas „Baltos lankos, juodos avys“ baigėsi
Miela Goda, Jūsų raudonos ir juodos nakties derinys tapo giliausia ir stipriausia šio eksperimento tiesa. Sveikiname su pelnytu bendruomenės pripažinimu!
Kūrinį parašyti – viena. O paskui leisti kitam į jį pažvelgti iš šalies, išgirsti ne visada patogų patarimą ir dar pačiam imtis savo teksto pertvarkos – jau visai kitas nuotykis.
Žaidime „Baltos lankos, juodos avys“ autoriai ne tik kūrė, bet ir rizikavo: vieni gynė kai kurias savo eilutes iki paskutinio žodžio, kiti ryžosi jas išbraukti, perrašyti, apversti ar iš naujo surinkti iš to, kas liko. Kartais, matyt, teko atsisveikinti ir su tuo žodžiu, kurį labai norėjosi išsaugoti. Juk redaguoti savo kūrinį – šiek tiek panašu į remontą namuose: pradedi nuo vienos lentynos, o netrukus nebežinai, kur dingo visa siena.
Šįkart nusprendėme paklausti pačių žaidėjų, kaip jie išgyveno šį kūrybinį eksperimentą. Kas buvo sunkiausia? Kas erzino, kas nustebino, o gal net pradžiugino? Ar po visų transformacijų autoriai savo kūrinius pamilo iš naujo, ar slapta norėjo susigrąžinti pirmąjį variantą?
Kviečiame skaityti mūsų žaidėjų atsakymus – atvirus, skirtingus ir, tikimės, ne mažiau įdomius už pačius kūrinius.
Goda: „Vis dėlto šis eksperimentas mane išmokė, tiksliau, labiau paakino pasitikėti vaizdu, atsisakyti subjektyvaus aiškinimo ir suprasti, kad ne viską, ką jaučiu kaip autorė, būtina tiesiogiai pasakyti skaitytojui.“
1. Kas buvo sunkiau: sukurti pirminį tekstą ar jį negailestingai išmontuoti antrame etape?
Nebuvo sunkus nei pirmas, nei antras žaidimo etapas.
Pirminį tekstą apie mamos viltį sūnui, sergančiam nepagydoma liga, nebuvo sunku parašyti, nes rėmiausi tikru atveju bei panašiu išgyvenimu. Labiau telkiausi į dvasinės būsenos aprašymą, tyriausius motinos jausmus. Ją – trapią viltį – nuspalvinau balta spalva, kurią vis priminė tekste esantys sniegas, palatos sienos, snieguolių žiedai, išblyškęs berniukas ir būnanti kartu su juo besąlygiška motinos meilė bei amžina jos malda, sauganti berniuko gyvybę.
Antrame žaidimo etape gavau užduotį atsisakyti baltos spalvos leitmotyvo ir pakeisti tekstą per juodos ir raudonos kontrastą. Pakeisti teksto charakterį netgi buvo įdomu. Išryškinau konkrečius vaizdinius, tokius kaip kraujo maišelis, lašinė, pilnatis, raudonos šviesos juodame dangaus fone. Vietoje buvusios plevenančios tarp eilučių baltosios vilties atsirado daugiau nerimo, dramos ir įtampos.
2. Kokia buvo pirmoji reakcija, kai perskaitėte jūsų kūriniui skirtą „juodosios avies“ užduotį (šokas, pyktis, o gal azartas)?
Pradžioje sukirbėjo vidinis prieštaravimas, kad „juodoji avelė“ visiškai nepripažino mano lyrizmo, kai tuo tarpu „baltoji avelė“ labai jautriai priėmė jį, nuostabiai atliepė tai, ką norėjau perteikti, ir taikliai pakomentavo tekstą. Tačiau žaidimas yra žaidimas – jei jau gavau tokią užduotį, labai greitai pasidaviau azartui ją įvykdyti.
3. Kuris transformacijos reikalavimas jūsų tekstui buvo pats kiečiausias riešutėlis, pareikalavęs daugiausia pastangų?
Kadangi pirminį tekstą užbaigiau haiku, norėjau ir redaguotame tekste išlaikyti tokį patį stilių. Tačiau perkonstruojant visą kūrinį per raudonos ir juodos kontrastą, teko pakeisti ir baigiamąjį akcentą – haiku. Jei pirminiame tekste haiku apie vystančias snieguoles liko kaip baltos palatos ir baltosios vilties tęsinys, tai redaguotame tekste haiku apie tamsius debesis tapo nakties ir nesibaigiančio nerimo, ieškant paguodos tarp žvaigždžių, fonu.
Nepasakyčiau, kad tai buvo pats kiečiausias riešutėlis, tačiau šiek tiek pastangų pareikalavo išlaikyti kūrinio vientisumą ir kartu pritaikyti haiku prie pasikeitusio teksto tono.
4. Kaip vertinate savo redaguotą kūrinį: ar po savaitės kankynės jis tikrai tapo profesionalesnis, o gal slapčia ilgitės pirminio varianto?
Į abu klausimus atsakyčiau – taip.
Turint galvoje, kad pirminis ir redaguotas kūriniai buvo parašyti iš šiek tiek skirtingų perspektyvų ir atskleidė ne tik skirtingą kūrinio spalvinį foną, bet ir bendros nuotaikos toną – tekstas apie motinišką viltį subtiliai pavirto į jos nerimą ir beviltiškumą šalia sergančio sūnaus – kankynės dėl redagavimo nebuvo. Taip turėjo būti.
Manau, kad redaguotas kūrinys, atsisakius lyrizmo ir asmeninio apmąstymo, tapo profesionalesnis: daugiau palikta pačiam skaitytojui – erdvę ir situaciją jis gali pajusti per vaizdinius. Bet vis tik ilgu ir to baltojo pirminio varianto – prie jo buvau ir likau labiau emociškai prisirišusi.
5. Ko šis eksperimentas jus išmokė kaip autorių – ar lengva būti savo paties kūrinio cenzoriumi ir chirurgu?
Viena vertus, būti savo paties kūrinio cenzoriumi lengva, nes žinau savo kūrinio mintį, tikslą ir tai, ką noriu pasakyti. Atrodo, lengvai pastebiu silpnesnes vietas, ką palikti tekste, ko atsisakyti. Kita vertus, būti savo paties kūrinio chirurgu nėra visiškai lengva. Nors gebu kritiškai pažvelgti į savo darbą ir pastebėti nereikalingas vietas, sunkiausia atsisakyti tų minčių, kurios man pačiai yra brangios. Pavyzdžiui, mačiau savo tekste, kad sakinį apie dovanotą kraują pernelyg apkrauna tokie paaiškinimai, kaip kupinas neišmatuojamo gerumo, pulsuoja atiduota meile gyvybei ir bent vieno reikėtų atsisakyti, bet tik „baltosios avelės“ pastaba galutinai patvirtino tai.
Vis dėlto šis eksperimentas mane išmokė, tiksliau, labiau paakino pasitikėti vaizdu, atsisakyti subjektyvaus aiškinimo ir suprasti, kad ne viską, ką jaučiu kaip autorė, būtina tiesiogiai pasakyti skaitytojui.
Ačiū „juodajai avelei“, kuri paskatino labiau susitelkti į emocijų raišką per vaizdus. Jų pakako jausmams išreikšti ir gilesnėms egzistencinėms gijoms atrasti.
Asmeniškai tai buvo įdomus eksperimentas, leidęs įsitikinti, kaip teksto siužetą, mintį ar nuotaiką galima atskleisti iš skirtingų perspektyvų.
6. Jei žaidimas vyktų dar kartą, ar vėl rinktumėtės tą patį žanrą, ar norėtumėte išbandyti kitas „baltas lankas“?
Rinkčiausi tą patį žanrą. Jis man artimas dėl sąsajos su japonišku žanru – haibun – japonų literatūros forma, jungiančia trumpą prozinį pasakojimą ar apmąstymą su haiku, papildančiu tekstą. Tai būtų įdomi ir man itin maloni kūrybinė praktika – aprašyti vaizdus, paliekant daugiau erdvės nutylėjimui.
7. Kokią temą ar idėją siūlytumėte kitam žaidimui?
Gal autorius sudomintų vaizdo ir teksto derinimas?..
Pvz.
I etapas. VAIZDAS
Moderatorius įkelia į svetainės galeriją nuotrauką.
Dalyviai siūlo pavadinimus.
Vienas dalyvis – vienas pavadinimas.
Pavadinimas – iki 7 žodžių (arba mažiau).
II etapas. TEKSTAS
Visi pavadinimai paskelbiami bendrame sąraše.
Dalyviams skiriama, tarkime, 7–10 dienų sukurti prozos miniatiūrą.
Autoriai nenurodomi.
Užduotis: panaudoti kuo daugiau pateiktų pavadinimų, sklandžiai ir meniškai įpinti juos į tekstą.
III etapas. BALSAVIMAS
Svetainėje pateikiami Vertinamo kriterijai:
literatūrinė teksto kokybė;
pavadinimų panaudojimo išradingumas;
siužeto / minties vientisumas;
netikėtumas;
kalbos savitumas;
kt.
Atskirai skiriamas nuotraukos autoriaus prizas už geriausią pavadinimą.
Dar kartą AČIŪ.
Giaušė: „Iš prigimties esu visiška priešgyna ir sunkiai toleruoju, kai man kas nors nurodinėja.“
1. Kas buvo sunkiau: sukurti pirminį tekstą ar jį negailestingai išmontuoti antrame etape?
Kurti pirminį tekstą buvo vienas malonumas, tai juk kūryba. Rašiau ryte terasoje apie tai, ką mačiau ir girdėjau. Ryto ramybę. Performuot nebuvo sunku, bent jau tiek, kiek atlikau, nes sutikau su tais pakeitimų siūlymais.
2. Kokia buvo pirmoji reakcija, kai perskaitėte jūsų kūriniui skirtą „juodosios avies“ užduotį (šokas, pyktis, o gal azartas)?
Galbūt ne pyktis, bet vidinis pasipriešinimas kilo tuomet, kai perskaičiau komentarus jau po korekcijos. Tikrai nebūtų sunku atlikti tuos pakeitimu techniškai – pridėti galūnes, surikiuoti žodžius pagal įprastą sakinių struktūrą. Bet aš to nenorėjau! Neperlipčiau per save, kad tekstą iškastruočiau. Tai jau nebūtų mano. Pirma reakcija ir buvo komentaruose parašyt sausą teisingą tekstą – mokyklinį rašinėlį. Iš prigimties esu visiška priešgyna ir sunkiai toleruoju, kai man kas nors nurodinėja. Tai ir su atsakymu neskubėjau, kad nebūtų „karštas“.
3. Kuris transformacijos reikalavimas jūsų tekstui buvo pats kiečiausias riešutėlis, pareikalavęs daugiausia pastangų?
–
4. Kaip vertinate savo redaguotą kūrinį: ar po savaitės kankynės jis tikrai tapo profesionalesnis, o gal slapčia ilgitės pirminio varianto?
Tiek, kiek kūrinį redagavau – man jis patinka labiau.
5. Ko šis eksperimentas jus išmokė kaip autorių – ar lengva būti savo paties kūrinio cenzoriumi ir chirurgu?
Chirurgu būti nelengva. Ypač, kai to nenori ir priešiniesi. Gal dėl to darbe operacinėje ir stoviu kitoje chirurginio stalo pusėje?
6. Jei žaidimas vyktų dar kartą, ar vėl rinktumėtės tą patį žanrą, ar norėtumėte išbandyti kitas „baltas lankas“?
Man kūryboje nepatinka tvarka ir taisyklės. Nekalbu apie gramatiką. Taisyklės – tai jau mokykla.
Jei dar kartą vyktų žaidimas – rinkčiausi kitą žanrą. Šis tekstas gimė iš momentinės nuotaikos. Kartais rašau piktai. Gal rinkčiausi ką nors labiau sarkastiško?
7. Kokią temą ar idėją siūlytumėte kitam žaidimui?
Kokią idėją pasiūlyti? Šiandien be idėjų…
Ačiū už komentarus, už darbą ir mintis!
Langas Indausas: „Aš, kaip ir daugelis kūrėjų, kažką rašydamas tarsi įsimyliu savo kūrinį, jis pradeda atrodyti labai fainas, bet kai gauni teisingas pastabas, ir viskas pasidaro aišku – aš vėl ant Žemės.“
1. Kas buvo sunkiau: sukurti pirminį tekstą ar jį negailestingai išmontuoti antrame etape?
Sunkiausia pradžia – sugalvoti „koncepciją“ ir pradėti rašyti. O pabaiga kažkaip savaime, lyg iš pasąmonės atėjo. Paskui buvo redagavimas: kai kurių žodžių, net posmų atsisakymas. 2-ame etape ėjosi lengviau, nes po kritikos (labai reikalingos, įdomios, teisingos) supratau, ko reikia, nes per savaitę kūrinėlis susigulėjo, net ir autoriui pasimatė jo trūkumai. Tada supratau, kur reikėtų pakreipti pagrindinę kūrinio mintį, nes rimto eilėraščio iš jo neišspausiu.
2. Kokia buvo pirmoji reakcija, kai perskaitėte jūsų kūriniui skirtą „juodosios avies“ užduotį (šokas, pyktis, o gal azartas)?
Azartas. Ir suvokimas, kad iki tobulumo...labai toli. Ir dėkingumas...Kad atvėrėte akis...
3. Kuris transformacijos reikalavimas jūsų tekstui buvo pats kiečiausias riešutėlis, pareikalavęs daugiausia pastangų?
Nemėgstu verlibro. Su juo prirašau per daug ir visokių nesąmonių, kurių skaitytojai nesupranta. Mano įsitikinimu, tikras eilėraštis – rimuotas, eilutės, posmai. Rimuotame eilėraštyje su tvarkingais posmais daugiau drausmės.
4. Kaip vertinate savo redaguotą kūrinį: ar po savaitės kankynės jis tikrai tapo profesionalesnis, o gal slapčia ilgitės pirminio varianto?
Šįkart redaguotas kūrinys – tobula mano nesąmonė...Iš tikrųjų, man jis geriau patinka. Ir sutinku, kad jame eilėraščio – minimum, o šaržo (ar parodijos) – maximum. Visgi čia jau 2 skirtingi kūrinėliai.
5. Ko šis eksperimentas jus išmokė kaip autorių – ar lengva būti savo paties kūrinio cenzoriumi ir chirurgu?
Man patiko. Prisipažįstu, mėgstu „pjaustyti“ (redaguoti) savo ankstesnius „opusus“, tai nesakyčiau, kad čia kažkas man naujo. Malonu išgirsti sveiką nuomonę iš šono (tiksliau, iš aukščiau), kuri yra profesionali, naudinga, reikalinga. Labai vertinu tikrą kritiką. Aš, kaip ir daugelis kūrėjų, kažką rašydamas tarsi įsimyliu savo kūrinį, jis pradeda atrodyti labai fainas, bet kai gauni teisingas pastabas, ir viskas pasidaro aišku – aš vėl ant Žemės. Cenzorius šiais visuotinio rašymo laikais, tiek vidinis, tiek valstybinis – reikalingas.
6. Jei žaidimas vyktų dar kartą, ar vėl rinktumėtės tą patį žanrą, ar norėtumėte išbandyti kitas „baltas lankas“?
Žaidimas patiko, „užvedė“, sujudino kūrybos vandenis (oho, kaip čia sugalvojau). Noriu, bet niekaip nepradedu rašyti prozos. Bet jai, bijau, pritrūks man kantrybės. Su eilėraščiais, supratau, toli nenueisiu...Mažai kam ji įdomi.
7. Kokią temą ar idėją siūlytumėte kitam žaidimui?
Dabar neturiu įdomios idėjos. Kai sugalvosiu – pasiūlysiu.
___________________________
Dėkojame autoriams už drąsą žaisti ir eksperimentuoti, už interviu.
Kūrinį parašyti – viena. O paskui leisti kitam į jį pažvelgti iš šalies, išgirsti ne visada patogų patarimą ir dar pačiam imtis savo teksto pertvarkos – jau visai kitas nuotykis.
Žaidime „Baltos lankos, juodos avys“ autoriai ne tik kūrė, bet ir rizikavo: vieni gynė kai kurias savo eilutes iki paskutinio žodžio, kiti ryžosi jas išbraukti, perrašyti, apversti ar iš naujo surinkti iš to, kas liko. Kartais, matyt, teko atsisveikinti ir su tuo žodžiu, kurį labai norėjosi išsaugoti. Juk redaguoti savo kūrinį – šiek tiek panašu į remontą namuose: pradedi nuo vienos lentynos, o netrukus nebežinai, kur dingo visa siena.
Šįkart nusprendėme paklausti pačių žaidėjų, kaip jie išgyveno šį kūrybinį eksperimentą. Kas buvo sunkiausia? Kas erzino, kas nustebino, o gal net pradžiugino? Ar po visų transformacijų autoriai savo kūrinius pamilo iš naujo, ar slapta norėjo susigrąžinti pirmąjį variantą?
Kviečiame skaityti mūsų žaidėjų atsakymus – atvirus, skirtingus ir, tikimės, ne mažiau įdomius už pačius kūrinius.
Goda: „Vis dėlto šis eksperimentas mane išmokė, tiksliau, labiau paakino pasitikėti vaizdu, atsisakyti subjektyvaus aiškinimo ir suprasti, kad ne viską, ką jaučiu kaip autorė, būtina tiesiogiai pasakyti skaitytojui.“
1. Kas buvo sunkiau: sukurti pirminį tekstą ar jį negailestingai išmontuoti antrame etape?
Nebuvo sunkus nei pirmas, nei antras žaidimo etapas.
Pirminį tekstą apie mamos viltį sūnui, sergančiam nepagydoma liga, nebuvo sunku parašyti, nes rėmiausi tikru atveju bei panašiu išgyvenimu. Labiau telkiausi į dvasinės būsenos aprašymą, tyriausius motinos jausmus. Ją – trapią viltį – nuspalvinau balta spalva, kurią vis priminė tekste esantys sniegas, palatos sienos, snieguolių žiedai, išblyškęs berniukas ir būnanti kartu su juo besąlygiška motinos meilė bei amžina jos malda, sauganti berniuko gyvybę.
Antrame žaidimo etape gavau užduotį atsisakyti baltos spalvos leitmotyvo ir pakeisti tekstą per juodos ir raudonos kontrastą. Pakeisti teksto charakterį netgi buvo įdomu. Išryškinau konkrečius vaizdinius, tokius kaip kraujo maišelis, lašinė, pilnatis, raudonos šviesos juodame dangaus fone. Vietoje buvusios plevenančios tarp eilučių baltosios vilties atsirado daugiau nerimo, dramos ir įtampos.
2. Kokia buvo pirmoji reakcija, kai perskaitėte jūsų kūriniui skirtą „juodosios avies“ užduotį (šokas, pyktis, o gal azartas)?
Pradžioje sukirbėjo vidinis prieštaravimas, kad „juodoji avelė“ visiškai nepripažino mano lyrizmo, kai tuo tarpu „baltoji avelė“ labai jautriai priėmė jį, nuostabiai atliepė tai, ką norėjau perteikti, ir taikliai pakomentavo tekstą. Tačiau žaidimas yra žaidimas – jei jau gavau tokią užduotį, labai greitai pasidaviau azartui ją įvykdyti.
3. Kuris transformacijos reikalavimas jūsų tekstui buvo pats kiečiausias riešutėlis, pareikalavęs daugiausia pastangų?
Kadangi pirminį tekstą užbaigiau haiku, norėjau ir redaguotame tekste išlaikyti tokį patį stilių. Tačiau perkonstruojant visą kūrinį per raudonos ir juodos kontrastą, teko pakeisti ir baigiamąjį akcentą – haiku. Jei pirminiame tekste haiku apie vystančias snieguoles liko kaip baltos palatos ir baltosios vilties tęsinys, tai redaguotame tekste haiku apie tamsius debesis tapo nakties ir nesibaigiančio nerimo, ieškant paguodos tarp žvaigždžių, fonu.
Nepasakyčiau, kad tai buvo pats kiečiausias riešutėlis, tačiau šiek tiek pastangų pareikalavo išlaikyti kūrinio vientisumą ir kartu pritaikyti haiku prie pasikeitusio teksto tono.
4. Kaip vertinate savo redaguotą kūrinį: ar po savaitės kankynės jis tikrai tapo profesionalesnis, o gal slapčia ilgitės pirminio varianto?
Į abu klausimus atsakyčiau – taip.
Turint galvoje, kad pirminis ir redaguotas kūriniai buvo parašyti iš šiek tiek skirtingų perspektyvų ir atskleidė ne tik skirtingą kūrinio spalvinį foną, bet ir bendros nuotaikos toną – tekstas apie motinišką viltį subtiliai pavirto į jos nerimą ir beviltiškumą šalia sergančio sūnaus – kankynės dėl redagavimo nebuvo. Taip turėjo būti.
Manau, kad redaguotas kūrinys, atsisakius lyrizmo ir asmeninio apmąstymo, tapo profesionalesnis: daugiau palikta pačiam skaitytojui – erdvę ir situaciją jis gali pajusti per vaizdinius. Bet vis tik ilgu ir to baltojo pirminio varianto – prie jo buvau ir likau labiau emociškai prisirišusi.
5. Ko šis eksperimentas jus išmokė kaip autorių – ar lengva būti savo paties kūrinio cenzoriumi ir chirurgu?
Viena vertus, būti savo paties kūrinio cenzoriumi lengva, nes žinau savo kūrinio mintį, tikslą ir tai, ką noriu pasakyti. Atrodo, lengvai pastebiu silpnesnes vietas, ką palikti tekste, ko atsisakyti. Kita vertus, būti savo paties kūrinio chirurgu nėra visiškai lengva. Nors gebu kritiškai pažvelgti į savo darbą ir pastebėti nereikalingas vietas, sunkiausia atsisakyti tų minčių, kurios man pačiai yra brangios. Pavyzdžiui, mačiau savo tekste, kad sakinį apie dovanotą kraują pernelyg apkrauna tokie paaiškinimai, kaip kupinas neišmatuojamo gerumo, pulsuoja atiduota meile gyvybei ir bent vieno reikėtų atsisakyti, bet tik „baltosios avelės“ pastaba galutinai patvirtino tai.
Vis dėlto šis eksperimentas mane išmokė, tiksliau, labiau paakino pasitikėti vaizdu, atsisakyti subjektyvaus aiškinimo ir suprasti, kad ne viską, ką jaučiu kaip autorė, būtina tiesiogiai pasakyti skaitytojui.
Ačiū „juodajai avelei“, kuri paskatino labiau susitelkti į emocijų raišką per vaizdus. Jų pakako jausmams išreikšti ir gilesnėms egzistencinėms gijoms atrasti.
Asmeniškai tai buvo įdomus eksperimentas, leidęs įsitikinti, kaip teksto siužetą, mintį ar nuotaiką galima atskleisti iš skirtingų perspektyvų.
6. Jei žaidimas vyktų dar kartą, ar vėl rinktumėtės tą patį žanrą, ar norėtumėte išbandyti kitas „baltas lankas“?
Rinkčiausi tą patį žanrą. Jis man artimas dėl sąsajos su japonišku žanru – haibun – japonų literatūros forma, jungiančia trumpą prozinį pasakojimą ar apmąstymą su haiku, papildančiu tekstą. Tai būtų įdomi ir man itin maloni kūrybinė praktika – aprašyti vaizdus, paliekant daugiau erdvės nutylėjimui.
7. Kokią temą ar idėją siūlytumėte kitam žaidimui?
Gal autorius sudomintų vaizdo ir teksto derinimas?..
Pvz.
I etapas. VAIZDAS
Moderatorius įkelia į svetainės galeriją nuotrauką.
Dalyviai siūlo pavadinimus.
Vienas dalyvis – vienas pavadinimas.
Pavadinimas – iki 7 žodžių (arba mažiau).
II etapas. TEKSTAS
Visi pavadinimai paskelbiami bendrame sąraše.
Dalyviams skiriama, tarkime, 7–10 dienų sukurti prozos miniatiūrą.
Autoriai nenurodomi.
Užduotis: panaudoti kuo daugiau pateiktų pavadinimų, sklandžiai ir meniškai įpinti juos į tekstą.
III etapas. BALSAVIMAS
Svetainėje pateikiami Vertinamo kriterijai:
literatūrinė teksto kokybė;
pavadinimų panaudojimo išradingumas;
siužeto / minties vientisumas;
netikėtumas;
kalbos savitumas;
kt.
Atskirai skiriamas nuotraukos autoriaus prizas už geriausią pavadinimą.
Dar kartą AČIŪ.
Giaušė: „Iš prigimties esu visiška priešgyna ir sunkiai toleruoju, kai man kas nors nurodinėja.“
1. Kas buvo sunkiau: sukurti pirminį tekstą ar jį negailestingai išmontuoti antrame etape?
Kurti pirminį tekstą buvo vienas malonumas, tai juk kūryba. Rašiau ryte terasoje apie tai, ką mačiau ir girdėjau. Ryto ramybę. Performuot nebuvo sunku, bent jau tiek, kiek atlikau, nes sutikau su tais pakeitimų siūlymais.
2. Kokia buvo pirmoji reakcija, kai perskaitėte jūsų kūriniui skirtą „juodosios avies“ užduotį (šokas, pyktis, o gal azartas)?
Galbūt ne pyktis, bet vidinis pasipriešinimas kilo tuomet, kai perskaičiau komentarus jau po korekcijos. Tikrai nebūtų sunku atlikti tuos pakeitimu techniškai – pridėti galūnes, surikiuoti žodžius pagal įprastą sakinių struktūrą. Bet aš to nenorėjau! Neperlipčiau per save, kad tekstą iškastruočiau. Tai jau nebūtų mano. Pirma reakcija ir buvo komentaruose parašyt sausą teisingą tekstą – mokyklinį rašinėlį. Iš prigimties esu visiška priešgyna ir sunkiai toleruoju, kai man kas nors nurodinėja. Tai ir su atsakymu neskubėjau, kad nebūtų „karštas“.
3. Kuris transformacijos reikalavimas jūsų tekstui buvo pats kiečiausias riešutėlis, pareikalavęs daugiausia pastangų?
–
4. Kaip vertinate savo redaguotą kūrinį: ar po savaitės kankynės jis tikrai tapo profesionalesnis, o gal slapčia ilgitės pirminio varianto?
Tiek, kiek kūrinį redagavau – man jis patinka labiau.
5. Ko šis eksperimentas jus išmokė kaip autorių – ar lengva būti savo paties kūrinio cenzoriumi ir chirurgu?
Chirurgu būti nelengva. Ypač, kai to nenori ir priešiniesi. Gal dėl to darbe operacinėje ir stoviu kitoje chirurginio stalo pusėje?
6. Jei žaidimas vyktų dar kartą, ar vėl rinktumėtės tą patį žanrą, ar norėtumėte išbandyti kitas „baltas lankas“?
Man kūryboje nepatinka tvarka ir taisyklės. Nekalbu apie gramatiką. Taisyklės – tai jau mokykla.
Jei dar kartą vyktų žaidimas – rinkčiausi kitą žanrą. Šis tekstas gimė iš momentinės nuotaikos. Kartais rašau piktai. Gal rinkčiausi ką nors labiau sarkastiško?
7. Kokią temą ar idėją siūlytumėte kitam žaidimui?
Kokią idėją pasiūlyti? Šiandien be idėjų…
Ačiū už komentarus, už darbą ir mintis!
Langas Indausas: „Aš, kaip ir daugelis kūrėjų, kažką rašydamas tarsi įsimyliu savo kūrinį, jis pradeda atrodyti labai fainas, bet kai gauni teisingas pastabas, ir viskas pasidaro aišku – aš vėl ant Žemės.“
1. Kas buvo sunkiau: sukurti pirminį tekstą ar jį negailestingai išmontuoti antrame etape?
Sunkiausia pradžia – sugalvoti „koncepciją“ ir pradėti rašyti. O pabaiga kažkaip savaime, lyg iš pasąmonės atėjo. Paskui buvo redagavimas: kai kurių žodžių, net posmų atsisakymas. 2-ame etape ėjosi lengviau, nes po kritikos (labai reikalingos, įdomios, teisingos) supratau, ko reikia, nes per savaitę kūrinėlis susigulėjo, net ir autoriui pasimatė jo trūkumai. Tada supratau, kur reikėtų pakreipti pagrindinę kūrinio mintį, nes rimto eilėraščio iš jo neišspausiu.
2. Kokia buvo pirmoji reakcija, kai perskaitėte jūsų kūriniui skirtą „juodosios avies“ užduotį (šokas, pyktis, o gal azartas)?
Azartas. Ir suvokimas, kad iki tobulumo...labai toli. Ir dėkingumas...Kad atvėrėte akis...
3. Kuris transformacijos reikalavimas jūsų tekstui buvo pats kiečiausias riešutėlis, pareikalavęs daugiausia pastangų?
Nemėgstu verlibro. Su juo prirašau per daug ir visokių nesąmonių, kurių skaitytojai nesupranta. Mano įsitikinimu, tikras eilėraštis – rimuotas, eilutės, posmai. Rimuotame eilėraštyje su tvarkingais posmais daugiau drausmės.
4. Kaip vertinate savo redaguotą kūrinį: ar po savaitės kankynės jis tikrai tapo profesionalesnis, o gal slapčia ilgitės pirminio varianto?
Šįkart redaguotas kūrinys – tobula mano nesąmonė...Iš tikrųjų, man jis geriau patinka. Ir sutinku, kad jame eilėraščio – minimum, o šaržo (ar parodijos) – maximum. Visgi čia jau 2 skirtingi kūrinėliai.
5. Ko šis eksperimentas jus išmokė kaip autorių – ar lengva būti savo paties kūrinio cenzoriumi ir chirurgu?
Man patiko. Prisipažįstu, mėgstu „pjaustyti“ (redaguoti) savo ankstesnius „opusus“, tai nesakyčiau, kad čia kažkas man naujo. Malonu išgirsti sveiką nuomonę iš šono (tiksliau, iš aukščiau), kuri yra profesionali, naudinga, reikalinga. Labai vertinu tikrą kritiką. Aš, kaip ir daugelis kūrėjų, kažką rašydamas tarsi įsimyliu savo kūrinį, jis pradeda atrodyti labai fainas, bet kai gauni teisingas pastabas, ir viskas pasidaro aišku – aš vėl ant Žemės. Cenzorius šiais visuotinio rašymo laikais, tiek vidinis, tiek valstybinis – reikalingas.
6. Jei žaidimas vyktų dar kartą, ar vėl rinktumėtės tą patį žanrą, ar norėtumėte išbandyti kitas „baltas lankas“?
Žaidimas patiko, „užvedė“, sujudino kūrybos vandenis (oho, kaip čia sugalvojau). Noriu, bet niekaip nepradedu rašyti prozos. Bet jai, bijau, pritrūks man kantrybės. Su eilėraščiais, supratau, toli nenueisiu...Mažai kam ji įdomi.
7. Kokią temą ar idėją siūlytumėte kitam žaidimui?
Dabar neturiu įdomios idėjos. Kai sugalvosiu – pasiūlysiu.
___________________________
Dėkojame autoriams už drąsą žaisti ir eksperimentuoti, už interviu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2026-09-09 08:55:37
Nuoširdžiausias ačiū visiems, kurie balsavote už mano tekstą ir suteikėte jam šį gražų įvertinimą! Labai maloni staigmena. Džiaugiuosi, bet kartu ir truputį kuklinuosi, nes kitų kūrybiški darbai taip pat verti plojimų. Sveikinu!
O žaidimo vedlėms – atskiras ir didelis AČIŪ!
Už puikią idėją, smagius paskatinimus ir paakinimus, už kantrybę, kūrybiškumą ir taip kruopščiai parengtą, įdomų žaidimą. Buvo gera žaisti, kurti ir kartu pabūti šioje kūrybiškoje bendrystėje.