Lietuviškas žodi, lietuviška raide,
kiek daug tave kartų mušė ir peikė,
kaip sfinksas, iš pelenų vėl pakilęs,
įaustas į tautiškas juostas Tėvynės,
neišdeginamas iš lietuvio krūtinės.
 
Be jų, mes kaip be tapatybės ženklo,
kurį protėviai į mūsų sąmonę įrašė –
kad saugotume kiekvieną žodį ir raidę,
nes per juos galime išreikšti savo meilę,
pažinti vienas kitą, pajausti laisvę ir laimę.